Šiandien Vilniaus meras Remigijus Šimašius Rotušėje pasveikino tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2017” dalyvius ir svečius. Kasmetinė tradicinė Vilniaus mero premija už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ šiemet įteikta poetui, vertėjui, literatūros kritikui Dariui Pocevičiui.

„Šįkart „Poezijos pavasario“ premija įteikiama už knygą, kuri, nors ir ne poezija, bet joje rašoma apie Vilnių, o pats Vilnius jau yra poezija. Jeigu rašai apie miestą su meile ir rūpesčiu – iš tiesų nesvarbu, ar rašai eilėmis, ar proza. Noriu pasidžiaugti autoriaus sėkme ir padėkoti už visus atliktus darbus, ir už šią knygą, kurią vilniečiai labai pamėgo“, – sveikindamas autorių sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Poeto, vertėjo, literatūros kritiko, ekonomisto, nuo 2008 m. veikiančio unikalaus LUNI įkūrėjo Dariaus Pocevičiaus knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ verta turėti kiekvienam vilniečiui, lietuviui ar atvykėliui, visiems, kurie nebijo pažvelgti toliau oficialiosios Vilniaus istorijos ir kuriems brangus šis miestas.

„Jau nemažai metų aš tyrinėju Vilniaus reliktus. Tyrinėju labai nuoširdžiai, intensyviai, kiekvieną dieną vaikštau po Vilnių, randu kažką įdomaus ir bandau išsiaiškinti, kaip mieste atsirado vienas ar kitas objektas. Apie miestą daugiau pasakojo ne stori istorijų foliantai, o gyvoji istorija, t.y. tai, kas liko mūsų gatvėse, tarpuvartėse ar ant namų sienų“, – sakė premijos laureatas Darius Pocevičius.

Knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ pasakojama apie Vilnių nuo XIV a. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ši knyga verčia atrasti gyvąją miesto istoriją, kurią pasakoja statinių likučiai, užrašai, monogramos, herbai, paminklai, dekoro elementai. Leidinyje patalpinti 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos.

Įdomūs faktai iš knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“:
● Keliautojai pastebėjo, kad XVI a. pradžioje cerkvių Vilniuje buvo daugiau nei bažnyčių. Istorikas M. Homolickis jų suskaičiavo net aštuoniolika.
● Užrašas „Mater Misericordiae“ ant Aušros vartų koplyčios iš pradžių buvo lenkiškas – „Matko Miłosierdzia”. Jis papuošė statinį 1828-aisiais.
● Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje palaidoto M. K. Paco antkapis su užrašu „Čia guli nusidėjėlis“ nėra autentiškas, jis 1902 m. padirbdintas iš svetimo antkapio.
● M. Muravjovo paminklas 1915-aisiais išgabentas iš Vilniaus, tačiau generalgubernatoriaus atvaizdą ir šiandien galime pamatyti prie Šv. Onos bažnyčios.
● Lenkų kalbos žodis „holendernia“ 1940 m. suklaidino gatvių pavadinimų lietuvintojus. Olandų gatvė turėtų vadintis Juodmargių arba Karvidžių gatve.

Daugiau Vilniau įdomybių:

100 istorinių Vilniaus akcentų


Ant tilto per Vilnelę išlikęs Vilniaus gubernijos herbas, patvirtintas 1845 m. (Vytis su Rusijos imperijos karūna).

LMA Vrublevskių bibliotekos cokolyje išlikęs įrašas, žymintis 1931 m. potvynio datą ir vandens pakilimo aukštį.

Skvere šalia Katedros pastatyta neįprasta skulptūra dailininkui Mstislavui Dobužinskiui (1875–1957) atminti.

Neries kranto aptvaras, kuriam panaudoti 1932 m. nutiesto siaurojo geležinkelio bėgiai.


Prieškarinis skelbimų stulpas Maironio gatvėje.


Sena poeto V. Sirokomlės atminimo lentelė Barboros Radvilaitės gatvėje: „Tu zakończył żywot Władysław Syrokomla, 3/15 września 1862 r.“


Dėl vertimo klaidos ragais papuošta Mozės skulptūra Katedros priekinio fasado nišoje.


Ant šv. Kazimiero koplyčios sienos matome modifikuotą Abiejų tautų respublikos (Žečpospolitos) herbą – vienintelį tokį Vilniaus gatvėse. Greta LDK simbolio Vyčio pavaizduotas Lenkijos karalystės simbolis Baltasis erelis, o ant pastarojo krūtinės – Vazų giminės herbas javų pėdas. Apačioje po skydu galima išvysti Auksinės Vilnos ordiną – vieną iš garbingiausių to meto apdovanojimų, nors karalaitis Kazimieras juo ir nebuvo apdovanotas.

Lenkijos karaliaus Jogailos ir Šv. Romos imperatoriaus Alberto II Habsburgo anūkas Kazimieras Jogailaitis (Kazimierz Jagiellończyk) buvo silpnos sveikatos ir mirė sulaukęs vos 25-erių metų. Gimęs ir augęs Krokuvoje, prieš pat mirtį jis pusmečiui apsilankė Vilniuje. Mirė 1484 m. Gardino pilyje nuo džiovos. Šventuoju ir Lietuvos globėju paskelbtas politiniais sumetimais. Mat XVII a. pradžioje LDK neturėjo nė vieno iš jos kilusio šventojo, nors buvo apkrikštyta jau daugiau kaip prieš du šimtus metų. 1602 m. Kazimierą oficialiai pripažinus šventuoju, Lenkijos ir Lietuvos valdovas Zigmantas Vaza (Zygmunt III Waza) pradėjo statyti jo palaikams deramą koplyčią, kurią suprojektavo architektas Matteo Castello. Šv. Kazimieras iki šiol yra vienintelis oficialiai kanonizuotas Lietuvos šventasis.


Daugelio pamiršta Vlado Vildžiūno skulptūra „Lietuviška baladė“, 1973.


Virš įėjimo į “senus” Valdovų rūmus pavaizduotas “naujas” Vyčio variantas, 1991 m. rugsėjo 4 d. sukurtas Arvydo Každailio.

Gedimino kalno papėdėje, netoli keltuvo (Arsenalo g. 3) stovinti akmeninė moters skulptūra, vadinama “Poloveco baba” (“Половецкая баба”), 1908 ar 1909 m. atgabenta iš Ukrainos, Berdičevo apylinkių. Prieškariu ji buvo saugoma Vilniaus universiteto archeologijos muziejuje.


Šokoladą smaguriaujantys meškiukai. Išlikusi 1908 m. įrengtos bankininko Ovsiejaus Bunimovičiaus saldainių parduotuvės “Viktorija” (dab. Gedimino pr. 2) puošybos detalė.


Šoninė bonifratų bažnyčios siena. Nišoje virš durų – vienuolę (?) vaizduojanti statulėlė. Džiugo Katino kūrinys  Sukurtas imituojant baroko stilistiką ir patupdytas ten nelabai legaliai.


Įrašas bonifratų vienuolyno sienoje, bylojantis, kad 1543 m. Vilniaus vyskupas kunigaikštis Povilas Olšanskis šioje vietoje pastatydino Šv. Kryžiaus koplyčią. Priešais esančioj sienoje išlikę į ją įmūryto nežinomo antkapinio paminklo kontūrai.


Šaligatvio plytelės Labdarių g. 3 vidiniame kieme su užrašais “T. SZOPA, K.ZIMMERMAN, WILNO”.


1807 m. – „Vilniaus labdarybės draugijos“ įsteigimo metai. Tais pačiais metais kieme prie Vilniaus gatvės V. Puslovskio lėšomis buvo pastatyta koplyčia, išlikusi iki šių dienų.

Vilniaus gatvės nykštukai (Vilniaus g. 31) gyvenamajame name, kuris nuo 1857 m. priklausė K. Jelenskiui, nuo 1897 m. S. Minkovskiui.

Trys grifonai tupi Vilniaus g. 22 ant 1911 m. pastatytų labdarybės rūmų stogo.

Kaukole papuošta J. L. Chreptavičiaus epitafija ant šv. Jonų bažnyčios sienos Pilies gatvėje: “Nemirtingajam Dievui paliekam šitose Mergelės Marijos Loretanietės sienose sudėtus Žemaitijos kašteliono tetos Anos Chreptavičiūtės-Krišpinovos, Naugarduko kašteliono žmonos Romeriūtės-Chreptavičienės ir dukros Marijanos Chreptavičiūtės pelenus. Šiuos žodžius 1759 m. paliepė iškalti Naugarduko kaštelionas Jonas Liutauras Chreptavičius, kad pamaldūs praeiviai atodūsiu atmintų jo liūdesį.”


Namas Šv. Jono g. 7, apie kurio savininką byloja jau neveikančio restorano iškaba. Mūrininkas Jurgis Ertlis (Jerzy Ertli, g. 1625 m. Tirolyje, m. 1697 m. Vilniuje) labai pigiai nusipirko šį namą iš Šv. Jonų bažnyčios klebono B. Ladziko, pažadėjęs šiam nuremontuoti bažnyčią.


Drėgmės pažeista barokinė freska „Giltinė prie kryžiaus” Dominkonų bažnyčios koridoriaus sienoje. Šešios koridoriaus frestos nutapytos nežinomų autorių XVIII a. viduryje. 1898-1899 m. senosios freskos pertapytos ryškesnėmis spalvomis.


Meilės tunelį saugantis angeliukas (Pranciškonų g. kieme).


Apleistas namas Pranciškonų g. kieme su užrašu “Pogotowie Ratunkowe” (“Greitoji pagalba”). Greitosios pagalbos tarnyba Vilniuje buvo įkurta 1902 metais dominikonų vienuolyne, nuo 1922-1923 m. ji veikė šiame pastate.


Muravjovas Vilniuje? Nuo 1898 m. priešais dabartinę prezidentūrą stovėjęs paminklas „Koriku“ pramintam grafui Michailui Muravjovui 1915 m. buvo demontuotas ir išvežtas į Rusiją, tačiau Muravjovo atvaizdas Vilniuje, atrodo, išliko iki pat šių dienų. Žiaurųjį Vilniaus generalgubernatorių M. Muravjovą primena viena iš šeškių bareljefinių plokščių, papildančių G. Jokubonio 1984 m. sukurtą paminklą Adomui Mickevičiui Maironio gatvėje. Šios plokštės, 1932 m. sukurtos lenkų skulptoriaus Henriko Kunos (Henryk Kuna), vaizduoja scenas iš Adomo Mickevičiaus poemos „Dziady” („Vėlinės”). Dešiniojoje plokštėje, pavadintoje „U Senatora“ („Pas senatorių“), matome generolo antpečiais pasipuošusį stambių veido bruožų vyriškį, itin primenantį M. Muravjovą.


Mįslingi Šv. Onos bažnyčios ženklai. Geležimi kaustytas Šv. Onos bažnyčios duris puošia velnią primenanti raguota būtybė ir dvi širdį ryjančios gyvatės. XVIII a. Vilniaus jėzuito istoriko Adomo Ignaco Naramovskio knygoje „Sarmatų istorijos vaizdas“ (Facies rerum Sarmaticarum, 1724–1726) užrašyta legenda apie meistrą ir pameistrį. Legenda byloja apie Onos bažnyčios meistrą, kuris įtarė, kad pastatyti tokią gražią bažnyčią gali tik velnias ir dėl to nužudė jam padėjusį pameistrį žentą. Sakoma, kad vienoje Šv. Onos bažnyčios sienos vietoje yra įmūrytos dvi plytos su meistrų ženklais (yra linkusių manyti, kad šie ženklai – meistro ir pameistrio). Šių ženklų kol kas niekam nepavyko iššifruoti ir identifikuoti.


Šv. Onos bažnyčios ir zakristijos durys pažymėtos raidėmis “S” ir “A”. Lotyniškų raidžių S ir A derinys – tai Šv.Onos monograma (“Sancta Anna”)


Antisemitinė memorialinė lenta Bernardinų bažnyčioje, liudijanti viduramžių krikščionių prietarus. 1592 m. Bernardinų bažnyčioje palaidotas neva žydų nužudytas septynmetis Simonas, apie ką byloja 1623 m. bažnyčios viduje (kairėje pusėje prie įėjimo) įmūryta memorialinė plokštė. Joje lotynų ir lenkų kalbomis parašyta: “Atminimui kilmingo berniuko Simono Kierelio, kilusio iš Vilniaus, septintais gyvenimo metais žydų žiauriausiai šimtu septyniasdešimčia žaizdų nudaigoto, šios bažnyčios kampe 1592 metais palaidoto. Įrengta iš geradarių aukų 1623 metais.” Dėl 170 žaizdų miręs berniukas krikščionių buvo paskelbtas palaimintuoju kankiniu.


Marijonos Puzinaitės-Nagurskienės epitafija ant bernardinų bažnyčios sienos skelbia, kad 1779 m. priebažnytyje palaidota Žemaitijos pakamario Jokūbo Ignoto Nagurskio (Jakub Ignacy Nagurski) žmona Maryannie z Puzynow Nagurskiey.


Juodi Vilniaus angelai. Priėjė prie Šv. Jonų bažnyčios ir užvertę galvas (geriausia žiūrėti iš „Naručio” kiemo) pamatysite anr bažnyčios sėdinčius du juodus angelus. Angelai gerokai papilkėjo ir pajuodavo nuo laiko, tačiau apie jų atsiradimą byloja ir viena Vilniaus legenda: „Sukūrė Dievas daug baltų angelų ir du juodus. Šiedu vis nusileisdavo iš aukštybių žmonėms padėti, bet žmonės, juos pamatę, išsigąsdavo pagalvoję, kad čia velnio siųsti padarai. Galiausiai trūko tiems dviems angelams kantrybė ir nuėjo jie Dievui pasiskųsti. Pagailėjo jų Dievas ir pasodino ant Šv. Jonų bažnyčios, kad iš aukštai vilniečius saugotų.“


Melsva Marijos statulėlė Pilies g. 32 kiemelyje. XVIII a. kiemelis ir jį supantys pastatai priklausė burmistrui Lechavičiui ir jo palikuonims. XIX a. pirmojoje pusėje čia buvo filaretų lankoma kavinė „Viktorija“, dvi vyninės. XIX a. pabaigoje namą įsigijo Riomeriai. Įdomu tai, kad XX a. pradžioje ir viduryje Marijos statulos po stogeliu nebuvo.


Sena lentelė Bžostovskių rūmų kieme (Universiteto g. 2 / Dominikonų g. 18). Lentelė įrengta 1769 m., kai šie rūmai buvo restauruoti pagal architekto Knakfuso projektą. Joje lenkų kalba užrašyta: „Kiprijonas Paulius Bžostovskis, Trakų vaivada, Ašmenos, Medilo, Bistryčios, Daugų, Varėnos, Apso, Subačiaus seniūnas, šiuos rūmus nuo pamatų išmūrijo. Po gaisro Jonas Vladislovas, Trakų kaštelionas, Medilo, Bistryčios, Daugų, Varėnos, Subačiaus seniūnas restauravo. Juozapas Bžostovskis, LDK didysis raštininkas, Medilo, Bistryčios seniūnas užbaigė. Po gaisro 1760 metais Sanislovas Bžostovskis, Livonijos vaivada, Šv. Andriaus ordino kavalierius, Propoisko, Bistryčios, Radoškovičių seniūnas pradėjo atnaujinti. Jo brolis Paulius Ksaveras Bžostovskis, LDK didysis raštininkas, Šv. Stanislovo ordino kavalierius, Vilniaus kanauninkas, nuo 1761 m. pataisė, kur buvo įmanoma, architektūrą, išmūrijo nuo pamatų oficinas, visą išorę ir vidų išpuošė ir visiškai užbaigė 1769 metais“.

Ragučio akmuo – šventasis dubuo ar girnapusė? Šalia šventosios kankinės Paraskevos cerkvės stovi Latako g. namų pamatuose atrastas Ragučio akmuo, dėl kurio paskirties ginčijamasi iki šiol. Šventvietės su ritinio formos dubenuotaisiais akmenimis atliko mažiausiai dvejopas, su dievu Perkūnu sietinas funkcijas: lygiai horizontaliai pastatyto akmens dubenyje rinkosi šventu laikytas vanduo, o šalia akmens buvo kūrenama šventa ugnis. Vis dėlto Ragučio akmuo nėra tipiškas minėtos kulto akmenų grupės atstovas: skiriasi jo geologinė sandara (vietoj smulkiagrūdžio melsvo turėtų būti stambiagrūdis rausvas granitas) ir dubens skersmuo (turėtų būti apie 50 cm vietoj 20 cm). Interpretacija girnų tema taip pat abejotina. Girnoms paprastai buvo parenkami vidutinio ir stambaus grūdėtumo rausvi granitai. Iš visų kitų Latako g. namo pamatuose rastų tipiškų girnapusių (apie 15 vnt.) Ragučio akmuo išsiskiria tiek forma, tiek dydžiu.


Atminimo lentelės, 1865 m. pritvirtintos prie Šv. Paraskevos cerkvės (Didžioji g. 2) šiaurinio fasado. Jose rašoma:

„Ši stačiatikių cerkvė yra pirmoji krikščioniška šventovė Vilniuje. Ji pastatyta pagoniškos Ragučio stabo šventvietės vietoje 1345 m. lietuvių ir rusų didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonos Marijos Jaroslavnos, Vitebsko kunigaikštytės, ir pašvęsta šventajai kankinei Paraskevai, vadinamai Piatnica“.

„Dievo malone ši cerkvė prikelta iš griuvėsių ir atkurta dabartiniu pavidalu 1865 m., valdant maloningiausiajam imperatoriui Aleksandrui II, visos Rusijos patvaldžiui, palaiminus jo šventenybei Josifui, Lietuvos ir Vilniaus metropolitui, buvusio Šiaurės Vakarų krašto vyriausiojo viršininko grafo M. N. Muravjovo rūpesčiu, vadovaujant jo įpėdiniui generolui adjutantui K. N. fon Kaufmanui ir Vilniaus gubernatoriui S. O. Paniutinui“.

„Šioje cerkvėje imperatorius Petras Didysis 1705 m. dalyvavo padėkos pamaldose už pasiektą pergalę prieš Karlo XII kariuomenę, padovanojo jai vėliavą, įgytą toje pergalėje prieš švedus ir pakrikštijo afrikietį Hanibalą, žymaus mūsų poeto A. S. Puškino senelį“.

Atminimo lentelės, 1845 m. pritvirtintos prie Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės (Didžioji g. 12). Jose rašoma:

„Šv. Nikolajaus cerkvė pati seniausia Vilniuje, todėl atskirti nuo kitų Nikolajaus [vardu pavadintų] buvo vadinama Didžiąja. Antroji Algirdo žmona Julijana Aleksandrovna, Tverės kunigaikštytė, apie 1350 metus vietoje medinės pastatė mūrinę. 1514 metais kunigaikštis Konstantinas Ivanovičius Ostrogiškis iš naujo ją atstatė nuo pamatų. Unijos laikais apgailėtinai suniokota, ji 1865 metais Michailo Nikolajevičiaus Muravjovo pageidavimu buvo puikiai atnaujinta geranoriškomis visos Rusijos žemės aukomis“.

„Ši šv. Archistratego Michailo koplyčia pastatyta 1865 metais, šv. Nikolajaus cerkvės atnaujinimo metu, kaip padėka Šiaurės Vakarų krašto viršininkui Michailui Nikolajevičiui Muravjovui už ramybės įvedimą krašte ir stačiatikybės išaukštinimą“.

Gotikinė Prisikėlimo cerkvės siena. Gotikinės cerkvės sutinkamos tik LDK teritorijoje, ir tai liudija itin intensyvią stačiatikių ir katalikų kultūrų sąveiką krašte. Priešais Rotušės aikštę, Didžiosios g. ir Stiklių g. kampe išlikusi gotikinė raudonų plytų siena liudija apie kadaise čia stovėjusią stačiatikių cerkvę. Manoma, kad ji buvo pastatyta XV a. viduryje. 1609 m. visos Vilniaus cerkvės, išskyrus šv. Dvasios, buvo perduotos unitams. Per didįjį 1610 m. Vilniaus gaisrą cerkvė sudegė. 1632 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas II Vaza paliepė grąžinti cerkvę stačiatikiams ir ją atstatyti, tačiau šis nurodymas nebuvo stropiai vykdomas: cerkvė atstatyta tik iš dalies, joje ir toliau vyko unitų pamaldos. 1705 m. unitų vyskupas Gedeonas Šumlianskis paskyrė į ją šventiką Žitkevičių. Per 1749 m. gaisrą pastatas dar kartą sudegė. 1799 m. unitų metropolito Juozapato Bulhako parėdymu cerkvė buvo perstatyta į triaukštį gyvenamąjį namą ir parduota už 1250 rublių.


Nuo pašalinių akių paslėpta atminimo lenta skulptoriui Markui Antokolskiui, neva gimusiam Didžiojoje g. 25. Atminimo lenta įrengta 1906 m. Jos atsiradimo istorija yra tokia. Namą po vedybų su Elena Apatova 1872 m. įgijo Markas (Morduchas) Antokolskis ir pavedė jį valdyti savo tėvui. Po skulptoriaus mirties giminės, norėdami nuslėpti skulptoriaus kilmę (jo tėvas buvo smuklininkas), gimimo vietą ir tikrąjį vardą, pritvirtino šią lentą, teigiančią, jog Antokolskis gimė šiame name. Skulptoriaus amžininkai teigė, kad iš tiesų jis gimė Subačiaus gatvėje, o šiame name gyvendavo būdamas Vilniuje tik po 1872 m.


Vokiečių gatvės pėsčiųjų alėjoje išlikusios senos Jatkovos (Jatkever gas, iš lenk. “jatek” – mėsos krautuvėlė, dabar M. Antokolskio g. ir Mėsinių g.) ir Žydų (Jidiše gas) gatvių žymės.


Originalus Umiastovskių rūmų vidinio kiemo balkonas su baliustradomis. Jame stovi nežinoma skulptūra. Dviejų aukštų mūrinis pastatas Trakų g. 2 rūmais virto XIX a. antroje pusėje, kai jį įsigijo ir rekonstravo bajoras Kazimieras Umiastovskis. Vėliau jo sūnus Vladislavas rūmus pardavė žmonai Janinai Umiastovskai. Iki Antrojo pasaulinio karo rūmuose vykdavo triukšmingi pobūviai. Nuo 2008 m. pastatą panaudos sutartimi nuomoja VšĮ „Vilniaus klubas“, jame retkarčiais rengiantis fotografijos parodas.

Trakų gatvės atlantai su raginančiais užrašais. 1857 m. pagrindiniame Juozo Tiškevičiaus rūmų fasade pagal architekto Nikolajaus Čagino (1823-1909) projektą buvo įrengtas Tiškevičių giminės herbu papuoštas ampyro portalas su balkonu ir jį laikančiomis atlantų skulptūromis. Prieangį su balkoną laikančiais atlantais projektavo ir skulptorius Francesko Andriolli su mokiniu Janu Kozlovskiu. Prieš keletą metų virš jų atsirado raginantys užrašai “Stiprybės, stiprybės…” ir “Nenuleiskite rankų”.


Išlikę žydų parduotuvių užrašai. Ant namų, esančių Žemaitijos g. 7 ir 9, išlikę reklaminiai buvusių parduotuvių užrašai.


Šv. Stepono g. 7 namo kieme išlikę tarpukario užrašai jidiš kalba. Prieš karą šiame name buvo įsikūręs “Minjon” konditerijos fabrikėlis, apie ką byloja išliką užrašai lenkų ir jidiš kalbomis.


Šv. Stepono g. 10 sienoje likusi kaducėjaus žymė. Kaducėjus [lot. caduceus] sen. graikų ir romėnų mitologijoje – magiška lazda, aplink kurią apsirangiusios 2 gyvatės; dievo Hermio (Merkurijaus) atributas, simbolizuoja prekybą ir taiką. Ant šio pastato šis ženklas galėjo žymėti vaistinę ar farmacijos įmonę.


Ore kybantis “kregždės” namelis, M. Daukšos g. 3E

LDK simbolis Vytis (Pagaunė, Паго́ня, Pogoń, Пого́ня) ant Aušros vartų (Ašmens vartai, Ašmenos vartai, Ostra brama, Вострая Брама, Острая брама) bokšto, išlikęs per tarpukarį ir sovietmetį.

XVII a. viduryje karo inžinierius Frydrichas Gedkantas (1602–1666) papuošė Aušros vartus mažyte Hermio galva, kuri išliko iki šių dienų. Hermis, antikinis (pagoniškas) prekybos, gražbylystės, pelno, apsukrumo ir klajūnų dievas netikėtai atsidūrė greta valstybės ir religijos simbolių.

Po 1610 m. gaisro atstačius Aušros vartus, juose buvo patalpinti du vienodo dydžio paveikslai: Gailestingumo Motinos ir Jėzaus. Marijos paveikslas netrukus pradėtas garbinti, o Jėzaus paveikslas kabojo tik iki 1654 m., vėliau basieji karmelitai jį pernešė į savo vienuolyną, šį uždarius – į Vilniaus katedrą. Turbūt tada paveikslas buvo pakeistas jo kopija – freska “Pasaulio Išganytojas”, kuri nišoje buvo aptikta tik 1976 m. XIX–XX amžių sandūroje niša buvusi tuščia ir tik 1923 m. joje buvo pakabintas skulptoriaus B. Balzukevičiaus darbo Lenkijos herbas. Sovietmečiu erelį pakeitė skydas, ant kurio buvo pritvirtintas stilizuotų tulpių kryžius su Kristaus monograma. 2003 m. freska atnaujinta. Kartais juokaujama, kad ši freska dar ne iki galo atidengta – ji neva turi vaizduoti lotoso poza sėdintį Kristų.

Galerijoje, jungiančioje Aušros Vartus su Šv. Teresės bažnyčia, kabo prieškarinė lentelė lenkų kalba. Joje parašyta: „Władysław Michał Zaleski – Rytų Indijos apaštalinis vikaras, Antiochijos patriarchas. Gimė 1852 Veliuonoje, Kauno paviete. Mirė Romoje jubiliejiniais 1925 metais. 30 metų skleidė šventą tikėjimą tarp pagonių. Kandyje, Ceilone, Aušros Vartų Švč. Mergelei Marijai pastatė bažnyčią. Amžiną atilsį“. Jo atsakomybėje buvusi teritorija driekėsi nuo Afganistano šiaurėje iki Ceilono (dabartinės Šri Lankos) pietuose, apėmė visą Indiją (taigi, ir dabartinį Pakistaną bei Bangladešą), o taip pat Birmą. Kandy mieste pastatė mažą koplytėlę, kurioje buvo saugoma Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopija. Vėliau paveikslas buvo perkeltas į greta įsteigtą parapiją ir joje gerbiamas iki šiol.

Memorialinė Pociejų koplyčios lentelė, įrengta 1783 metais. Joje rašoma, kad Pociejų giminės šventovę 1783 m. pastatė Rogačiovo seniūnas (Capitaneus Rohaczeiensis) Mykolas Pociejus (Michael Pociey): „D. O. M./ REGI SAECULORUM IMMORTALI/SUISQUE MORTALIBUS EXUVIIS/ILLUSTRISSIMUS DOMINUS/MICHAEL COMES POCIEY/CAPITANEUS ROHACZEVIENSIS & C. & C./EQUES AQUILAE ALBA et S. STANISLAJ/HOC SACELLUM PARARE IUSSIT ANNO X˜STI/1783″


Trijų Vilniaus šventųjų kankinių – Antonijaus, Joano ir Eustafijaus, nužudytų 1347 metais, – atminimo lentelė Šventosios Trejybės (unitų) bažnyčios nišoje: „Šios šventovės vietoje buvusioje ąžuolų giraitėje XIV amžiaus viduryje kankinišką mirtį už stačiatikių krikščionių tikėjimą patyrė šventieji Lietuvos kankiniai, Vitebsko stebukladariai: Antonijus, Joanas ir Eustafijus“. Pagoniški jų vardai buvo Кумец, Нежило ir Круглец. Broliai Kumecas ir Nežilo tarnavo Lietuvos valdovo Algirdo dvare ir priėmė krikštą iš stačiatikių kunigo Nestoro rankų. Tada ėmė laikytis pasninko, augintis ilgus plaukus ir želdintis barzdas. Vienos puotos metu jie atsisakė valgyti patiektą mėsą, nes buvo pasninko metas, ir už tai buvo įmesti kalėjiman. Patyrę kankinimus abu broliai buvo pakarti. Trečiojo kankinio Eustafijaus (Krugleco) likimas irgi buvo panašus. Jis lydėjo Algirdą medžioklės metu, šis pastebėjo jo ilgus plaukus ir barzdą. Kankinys buvo tvatinamas lazdomis, kankinamas šaltu vandeniu per patį žiemos speigą, luošinamas ir galiausiai pakartas ant šakos.


1823-1824 m. kalėjimu paverstame bazilijonų vienuolyne kalėjo poetas A. Mickevičius. Papirkę sargybinius, naktimis jo kameroje rinkdavosi bičiuliai filomatai. A. Mickevičius vėliau aprašė šiuos įvykius 1832 m. sukurtos poemos „Vėlinės“ III dalyje. Tarpukario metais vyko karštos diskusijos, kurioje vietoje A. Mickevičiaus kamera, vadinama Konrado cele. 1921 m. prof. J. Klosas nustatė, kad ji buvo įrengta pietų korpuso rytiniame gale, antrajame pastato aukšte. 1927 m. šioje patalpoje buvo atidengta paminklinė lenta su lotynišku užrašu iš „Vėlinių“ III dalies: “DOM Gustavus. MDCCCXXIII calendis Novembris. Hic natus est Conradus MDCCCXXIII calendis Novembris” (“1823 metų lapkričio pirmąją čia mirė Gustavas. 1823 metų lapkričio pirmąją čia gimė Konradas”). Šiuos žodžius poemos „Vėlinės“ herojus Gustavas anglimi užrašė ant kalėjimo sienos, tapo kovotoju už savo tautos laisvę ir pasivadino poemos „Konradas Valenrodas“ pagrindinio veikėjo vardu. Visą tarpukarį Konrado celėje kiekvieną savaitę vykdavo plačiai pagarsėję Lenkų literatų draugijos Literatūriniai trečiadieniai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bandyta atgaivinti prieškario tradiciją. 1992 m. birželį Konrado celės renginyje dalyvavo poetas Česlavas Milošas. Ketvirtadalis komplekso priklausė šv. Juozapato Bazilijonų ordino vienuoliams, o likusi dalis – Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Ketvirtadalyje atidarytas viešbutis „Pas bazilijonus“, o legendinėje tarpukario metų Konrado celėje įrengtas viešbučio kambarys. Likusią vienuolyno dalį kurija suremontavo ir “nekomerciškai” išnuomojo ISM universitetui.


Leibos Feigelsono namas su lentele. Aušros vartų gatvės namai XV-XIX a. priklausė turtingiausiems miesto pirkliams, magistrato pareigūnams, didikams. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Aušros vartų g. 3 namas XVI a priklausęs garsiam spaustuvininkui Lukai Mamoničiui. Vėliau savininkai ne kartą keitėsi: Pšeciševskiai, Morikoniai. Keitėsi ir namo konstrukcija, fasadas, nes ne kartą buvo niokojamas gaisrų. XIX a. pabaigoje namas priklausė vienam turtingiausių žmonių Vilniuje – pirkliui Leibai Feigelsonui. Šį faktą liudija namo kieme išlikusi lentelė: „Amžiną atilsį (jidiš). Vilniaus žydų prieglaudos, Talmud-Toros, labdaringos valgyklos ir Mišmeres Choilim draugijos namas, paveldėtas iš velionio pirklio Leibos Mejerovičiaus Feigelsono“.


Nuo sovietmečio užsilikusi gatvės lentelė, žyminti Bokšto g. 21 namą. Prie gatvės esantis namas papuoštas naujo stiliaus lentele, tuo tarpo ant kieme esančio pastato išliko senoji.


Nuo tarpukario laikų išlikęs kanalizacijos liukas su lenkišku užrašu “Magistrat m. Wilna” (“Vilniaus miesto magistratas”) prie Vilniaus jėzuitų gimnazijos Augustijonų gatvėje. Magistratas (lot. magistratus) – miesto, kuriam suteikta Magdeburgo teisė, valdžia. Lietuvoje pirmieji magistrato teisę krikščionybės įvedimo proga 1387 m. iš Lenkijos karaliaus Jogailos gavo Vilniaus miestiečiai. Vilniaus magistratą sudarė 12 burmistrų ir 24 tarėjai. Magistratas rūpinosi viešąja tvarka, miesto ūkio tvarkymu, mokesčių rinkimu bei iždu, maisto atsargų kaupimu, cechų statutų tvirtinimu. Tarpukario Vilniuje magistrato pastatas buvo Dominikonų gatvėje, Vokiečių g. gale. 1944 m. jis sugriautas, dabar ten stovi S. Nėries gimnazija.


Savičiaus g. kieme ant vienaukščio pastato pritvirtinti mįslingi moters ir mergaitės bareljefai. Spėjama, kad tai skulptoriaus Jono Vasilevičiaus (g. 1920) kūriniai.


Vilniaus rotušė, pirmą kartą paminėta 1432 m., buvo daugybę kartų perstatyta, rekonstruota ir keitė paskirtį nuo magistrato būstinės iki teatro. Dabartinę klasicizmo stiliaus išvaizdą rotušė įgavo po 1769-1799 m. vykdytų statybos darbų (arch. L. Gucevičius). 1936–1939 m. rotušė buvo rekonstruota, ji paversta representaciniais miesto rūmais. Darbams vadovavo architektas Stefanas Narembskis (1892–1966). Būtent tada virš atsarginio įėjimo buvo įrengtos dekoratyvinės grotelės, vaizduojančios miesto simbolį šv. Kristoforą, ir užrašas “1938”. 1941 m. pastatas pertvarkytas į Vilniaus dailės muziejų, 1965 m. – į LTSR dailės muziejų. Nuo 1995 m. pastate veikė Lietuvos menininkų rūmai, nuo 1999 m. – Vilniaus rotušė.


1872 metų vokiškas įrašas ant evangelikų liuteronų bažnyčios (Vokiečių g. 20) varpinės: “Ši bažnyčia įkurta 1555 metais. Šis varpinės bokštas su Dievo pagalba pastatytas 1872 metais”.


Trakų g. 12 kieme restauruota siena su caro imperijos laikų užrašu “Мебельный магазинъ” (“Baldų parduotuvė”). Trakų g. 12 namas statytas XIX a. pradžioje. 1909-1912 m. namas priklausė grafui S. Tiškevičiui. 1930-1932 m. čia buvo I. Gilevičiaus baldų parduotuvė “Les Meubles”, 1935-1938 m. – stalių kooperatyvo “Meblowil” sandėlys. Apie tai, kad caro laikais čia buvo baldų parduotuvė, žinių nėra.

Seniausias Vilniaus monumentas. Kadangi Vilniuje keitėsi daug valdžių, senų monumentų šiame mieste nėra. Seniausias iš jų datuojamas 1922 metais. Tai skulpt. B. Balzukevičiaus sukurtas lenkų kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos (Stanisław Moniuszko, 1819–1872) biustas, užkeltas ant 1915 m. demontuoto Aleksandro Puškino paminklo postamento. Šis monumentalistikos „kentauras“ stovi skverelyj prie Šv. Kotrynos bažnyčios.


Vilniuje lankėsi Antonio Gaudi? Buvusio benediktinių vienuolyno (Ignoto g. 3, 5) sienos taip keistai išgaubtos ir išlenktos, kad atrodo, jog jas projektavo garsusis moderno architektas A. Gaudi, vadovavęsis šūkiu “Nė vienos tiesios linijos!”. Pirmosios benediktinės į Vilnių atvyko XVII a. pradžioje iš Nesvyžiaus. 1632 m. buvo pašventinti nedideli maldos namai, ilgainiui išaugę į vėlyvojo baroko šedevrą – Šv.Kotrynos bažnyčią. 1686 m. ir 1691 m. į vienuolyną įstojo Paco dukterys Sibilė ir Ona, atsinešusios stambius kraičius. Bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, neteko daug vertingų meno kūrinių. 1946 m. sovietų valdžia vienuolyną uždarė, dalis vienuolių pasitraukė į Lenkiją. Tarybiniais metais bažnyčia priklausė Vilniaus dailės muziejui, joje buvo įrengtas sandėlis, vienuolyno patalpose – įstaigos ir butai. Vienuolyno planinė struktūra – viena iš sudėtingiausių Vilniuje.


Ant pastato Didžiajame (Skargos) universiteto kieme, virš vienos iš galerijos arkų, pritvirtinta senovinė lentelė su užrašu “Academia et Universitas Societatis Iesu”. Tai pati seniausia VU lentelė, įrengta 1580 m.


Tarpukariu įrengta atminimo lentelė Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui, universiteto fundatoriui. Būtent V. Protasevičius kovai su reformacija pasikvietė jėzuitus. 1570 m. įsteigtą Vilniaus jėzuitų kolegiją jis aprūpino lėšomis ir patalpomis. 1579 m. išrūpino valdovo Stepono Batoro privilegiją ir popiežiaus Grigaliaus XIII bulę, leidžiančias kolegiją reorganizuoti į universitetą. Jėzuitai ištisus 200 metų kasmet liepos 17 dieną Šv. Jonų bažnyčioje švęsdavo universiteto fundatoriaus dieną ir jo prisiminimui uždegdavo specialią žvakę, kaip numatyta jėzuitų ordino konstitucijoje. V. Protasevičiaus portretą su su akademijos steigimo pergaminu rankoje atpažįstame ir III freskų piliastre.


Observatorijos (M. Počobuto) kiemelyje įamžintas astronomo, rektoriaus Martyno Počobuto-Odlianickio atminimas. Martynas Počobutas gimė 1728 m. bajorų šeimoje Salomenkos kaime (dabar Grodno raj. Baltarusijoje). Baigė Gardino jėzuitų kolegiją. Jėzuitas nuo 1745 m. Nuo 1764 m. Vilniaus akademijos matematikos ir astronomijos profesorius. Baigė statyti astronominę observatoriją Vilniuje, pirmasis jos direktorius. Lenkiško leidinio „Gazeta Wileńska“ redaktorius 1774–1790 m. Kadangi trūko lėšų geriau įrengti observatoriją, M. Počobutui rūpėjo įsigyti paskutiniojo Lietuvos – Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio palankumą. Vieną žvaigždžių grupę kaip atskirą žvaigždyną jis pavadino Poniatovskio veršiu. Tarptautinėje nomenklatūroje šis žvaigždyno pavadinimas neprigijo, tačiau karaliaus dėmesį atkreipė: 1767 m. S. A. Poniatovskis suteikė M. Počobutui karaliaus astronomo titulą, o pačiai observatorijai – karališkosios observatorijos vardą. 1979 m. M. Počobuto vardu pavadintas didelis Mėnulio krateris, kurio skersmuo 195 km.


Observatorijos kiemelyje yra lentelė, skirta LDK Edukacinės komisijos ir 1773 m. švietimo reformos 150 metų sukakčiai paminėti. Įrengta tarpukariu, tekstas lenkų kalba. 1773 09 10 popiežius Klemensas XIV panaikino jėzuitų ordiną. Abiejų Tautų Respublikos seime svarstant ordino mokyklų bei turtų tvarkymo klausimus, buvo sudaryta 15 asmenų Edukacinė komisija, kuri turėjo paimti krašto švietimo reikalus į savo rankas. Jai tiesiogiai priskirtos jėzuitų mokyklos, suteikta teisė kontroliuoti kitų vienuolių ordinų mokyklas, rūpintis vadovėliais, mokyklų programomis. Edukacinę komisiją sudarė žinomi Respublikos valstybės ir bažnyčios pareigūnai. Lenkijos ir Lietuvos DK pusėms komisijoje atstovauta po lygiai – po 4 komisarus. Lietuvos atstovais karalius paskyrė Vilniaus vyskupą Igną Jokūbą Masalskį, 1773-1778 pirmininkavusį komisijai, žymius valstybės veikėjus – Lietuvos pakanclerį Joakimą Chrebtavičių, Adomą Kazimierą Čartoriskį bei Lietuvos DK raštininką Igną Potockį.


Pagal Vilniaus universiteto profesoriaus ir vyr. miesto architekto Stefano Narembskio projektą buvo iškirstos trys arkos VU bibliotekos pastato kampe ir virš jų įrengtas kartušas (kartùšas [pranc. cartouche], dekoratyvinis architektūros ir dailės elementas; puošniai įrėminta skydo pavidalo plokštuma, dažn. su įkomponuotu herbu, emblema, įrašu). Atsiradusi erdvė sovietmečiu buvo užpildyta plastikiniu Donelaičio paminklu (Donelaitis, kaip ir Kudirka, neturi su Vilniumu nieko bendra). Kokiu tikslu S. Narembskis įrengė kartušą? Senojo Vilniaus universiteto herbas buvo LDK herbas Vytis, apgaubtas rektoriaus toga ir apvainikuotas didžiojo kunigaikščio kepure, o virš jos – rektoriaus kepurė, universiteto autonomijos simbolis. Net ir Rusijos imperijai užgrobus Lietuvą ir Vilniaus universitetui pakeitus pavadinimą, Vytis išliko universiteto herbu iki pat uždarymo 1832 m. Naująjį Vilniaus universiteto herbą 1994 m. sukūrė dailininkas Petras Repšys. Apatinėje skydo dalyje, žemiau Lietuvos herbo Vyčio, pavaizduota ranka, laikanti knygą.


Liubarto g. 19, Žvėryne, įsikūrusios kavinės ir suši baro „Flamingo“ kieme stovi sovietinė moters ir vaiko skulptūra. Kavinės savininko teigimu, ši skulptūra – buvusio Sovietų Sąjungos vadovo Josifo Stalino dovana Lietuvai.


Žvėryne, Pušų g. 29 stovintis namas papuoštas trimis bokšteliais, saugančiais tris skulptūras. Tai didieji lietuviai: Kościuszko, Mickiewiczius ir Moniuszko. Namo kieme yra originali sovietmečio lentelė “Slėptuvė/Ubežišče”.


Mickevičiaus g. 7 namo kieme stovintį pastatą saugo du riteriai. Tai istoristinis ūkinės paskirties vieno aukšto pastatas, kurio statybą 1913 m. fundavo Juzefa ir Vytautas Drozdovskiai (arch. V. Dubeneckis). Fasado šoninėse nišose įkomponuotos vadinamos panoplijos, t. y. dekoratyvinės kompozicijos, sudarytos iš šarvuotės elementų. Panaplijos teikia pastatui rūstaus didingumo, praturtina kiemo architektūrą. Statulų pora yra vienalaikės su pastatu.


Gedimino pr. 39 / Ankštosios g. 1 namo statytojus primena lentelė “Namą statė: technikas Kazimieras Zimmermanas, rangovas N. MiL Godfrydas, 1911 m.”


Sparnuotąjį husarą vaizduojanti vėtrungė Lukiškių Montvilo kolonijoje. Sparnuotieji husarai – tai Stepono Batoro laikais (XVI a.) pradėti formuoti sunkiosios kavalerijos kariniai daliniai. Tų laikų kariuomenės elitas. Pagrindinis husarų atributas buvo sparnai. Tai plunksnomis papuoštas medinis karkasas, pritvirtintas raiteliui už nugaros. Jis turėjo saugoti husarą nuo arkano (laso) ir sušvelninti kritimą nuo arklio.


1911 m. Arzamaskos g., Kražių skg. ir Kražių g. kvartale pastatyta jaukus ir architektūriškai spalvingas kotedžų kvartalas, vėliau pavadintas „Montvilo kolonija“. Tai seniausia Vilniaus gyvenamųjų namų bendrija, susidedanti iš 22 namų. Kolonijos sumanytojas ir fundatorius bankininkas J. Montvilas idėją pasigavo pamatęs angliško tipo viduriniosios klasės namukus su sodais, paplitusius Londone. Po J. Montvilo mirties gatvė buvo pavadinta jo vardu ir labai gaila, kad paskui pervadinta J. Savickio vardu. Kita vertus, kolonijos namai buvo renovuoti ir papuošti naujomis architektūrinėmis detalėmis. Ant vieno namo stogo atsirado katinas (tiesa, dabar jau be galvos), kito namo nišoje – skulptūrėlė, vaizduojanti gaisrininką su ietimi ir ąsočiu.

Lukiškių aikštės pakraštyje esanti paminklinė lenta – vienintelis paminklas Vilniuje, skirtas 1863 metų sukilimo aukoms. Čia buvo viešai įvykdyti mirties nuosprendžiai 21 sukilimo dalyviui: 12 sukilėlių pakarti, 9 sušaudyti. Vieša egzekucija įvykdyta sukilimo vadams Z. Sierakauskui ir K. Kalinauskui. Rusvo granito lenta su iškalta data „1863“ įrengta 1920 metais Lukiškių aikštės viduryje. 1952 m. aikštės centre pastačius Lenino paminklą, lenta perkelta į pakraštį. Greta jos pridėta lentelė su užrašu lietuvių ir rusų kalbomis: „Čia buvo nužudyti 1863 m. sukilimo vadovai revoliuciniai demokratai Z. Sierakauskas (1827-1863.VI.19) ir K. Kalinauskas (1838-1864.III.10)“. Po 1990-ųjų metų greta atminimo lentos buvo pastatytas medinis kryžius.


Vienintelės Vilniaus gargolos (gorgolos, gorgulijos, pranc. gargouille – gerklė). Ant XX a. pradžioje statyto namo Pamėnkalnio g. 23/Aukų g. 5 kampe išlikęs gotikinių viduramžių reliktas – dvi gargolas (jos dažnai vadinamos ir chimeromis) vaizduojantys lietvamzdžių dekoro elementai. Viena gargola jau smarkiai apgadinta, kita – gerai išsilaikiusi.


1938 m. pastatyti visuomeninio draudimo bendrovės rūmai (Gedimino pr. 27, arch. St. Murczyńskis) iki pat šiol pasipuošę sovietinių laikų iškaba “Vaistinė”. Tai stilizuotas farmacijos simbolis – gyvatė, apsivijusi taurę. Gyvatė, kaip medicinos deivės simbolis, naudota jau Mesopotamijoje 2000 m. pr. Kr. Vėliau iš Rytų kraštų šį simbolį perėmė graikai. Jų medicinos dievo Asklepijo atpažinimo ženklas – lazda, kurią apsivijusi šventoji gyvatė.


Caro laikais Vilniaus laiptinės mėgo sveikinti svečius lotynų/italų kalbos žodeliu „Salve” (liet. „Sveiki”). Šį užrašą arba namo statybos metus laiptuose prieš įėjimą dažnai įkomponuodavo statybininku (budowniczy) save vadinęs Vilniaus architektas Antonis Adamas Filipowiczius-Dubowikas (1865-1930).


1912-1913 m. architekto Eduardo Roubos suprojektuotas vėlyvojo moderno namas, priklausantis vadinamajai Pamėnkalnio kolonijai (Pamėnkalnio g. 14-28). Siena virš įėjimo papuošta pavargusio raitelio bareljefu. Greta esančio namo siena – žmonių ir žirgų figūromis.


Lotyniška XIX a. pabaigos atminimo lentelė, pritvirtinta ant Labdarių g. 7/11 namo. Joje parašyta: „Šį statinį pastatė Petrus Leho ir paskyrė Vilniaus labdarių draugijai 1894 m. lapkričio 27 d.“. Ant to paties namo iš Totorių g. pusės yra kita lentelė su ta pačia data. Abi lentelės primena Vilniaus labdarių draugijos pirmojo skyriaus direktorių Petrą Lehą (?-1902), kuris 1894 m. draugijai paaukojo 20 000 rublių. Už šiuos pinigus buvo pastatytas vienas iš draugijai priklausiusių pigių butų namų Labdarių gatvėje. Petras Lehas, kaip ir daugelis kitų labdarių, buvo įamžinti nežinomo dailininko tapytoje drobėje.


Nuo prieškario laikų išlikęs Lenkijos skulptoriaus Tadeušo Godziševskio (Tadeusz Godziszewski) bareljefas “Fortūna” (1938), puošęs Lenkijos Krašto ūkio banką (Bank Gospodarstwa Krajowego). Banko rūmai statyti 1937-1938 m. modernizmo stiliumi. Pokario metais čia veikė Lietuvos komjaunimo centro komitetas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais – birža. Pastatas rekonstruotas 2006 m. Dabar Gedimino pr. 14 pastate įsikūrę “Kristianos” biurai ir parduotuvės. Po meno kūriniu puikuojasi užrašas “Kristiana”.


Šv. Jurgio bažnyčios (Knygų rūmų) ir karmelitų vienuolyno kieme išlikęs tuščias postamentas. Sakoma, kad ant jo kadaise stovėjo šv. Mergelės Marijos statula. Anot Knygų rūmų darbuotojų liudijimų, ji buvo atrasta tarp knygų, vėliau išvežta į Ateizmo muziejų. Kur ji – neaišku. XVI amžiuje šioje vietoje, už tuometinio Vilniaus miesto sienų, buvo Radvilų dvaro teritorija. 1506 m. čia pastatytas pirmasis Lietuvoje karmelitų vienuolynas. Vienuolyno fundatorius kancleris Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila II pastatė gotikinę Marijos Snieginės bažnyčią kaip padėką Viešpačiui ir Dievo Motinai už pergalę prieš totorius, tais metais pasiektą prie Klecko. Jurgis Radvila 1750–1755 m. bažnyčią atstatė vėlyvojo baroko stiliaus ir pavadino Šv. Jurgio vardu. 1797 m. karmelitai vienuolyno pastatus perleido Vilniaus kunigų seminarijai, kuri ilgainiui tapo panaši į pasaulietinę lenkų mokyklą. Tokią ją naciai ir uždarė 1942 metais. 1946 m. šv. Jurgio bažnyčioje įrengti Knygų rūmai, 1992jie pervadinti Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla.

Žygimantų g. 10 stovintį puošnų moderno ir neoklasicizmo namą 1911 m. suprojektavo inžinierius Fiodoras Smorgonskis. 1915 metais jį nusipirko inžinieriai Ignotas Fedorovičius ir Liucija Fedorovič. Tuo metu name buvo tiktai 8 butai: po du didžiulius 150–200 kv. metrų butus kiekviename aukšte. Kambarių aukštis siekė net 4 metrus. Čia gyveno nemažai to meto įžymybių – architektų, teisininkų, gydytojų. Dabartiniai gyventojai tvirtina, kad būtent šiame name buvo įrengtas pirmasis Vilniuje liftas. Juo pasivažinėti ateidavo Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentai. Iki šiol yra išlikusi beveik visa lifto konstrukcija, bet kažkas pavogė pačią lifto kabiną. 1941-1942 m. šiame name pas brolį gyveno filosofo S. Šalkauskio šeima. Po II pasaulinio karo iš 8 butų buvo padaryti 24, kai kuriuose butuose išgriautos koklinės krosnys. 2003 m. gruodžio 30 d. namas buvo įrašytas į LR kultūros vertybių registrą. Įvairiuose interneto forumuose iki šiol tebesiginčijama, ką simbolizuoja Žemės rutulius keliančių angeliukų trijulės namo fasade.


“Piteriu” kartais vadinama caro laikais statyta namų linija Neries krantinėje, dabartinėje Žygimantų gatvėje, išsiskiria puošnia architektūra ir iš tikro primena Sankt Peterburgo centro kvartalą. Žygimantų g. 9 namo vartai papuošti dekoratyvinėmis gėlėmis ir “1895” data.

Gyveno Vilniuj du gražūs angeliukai:
vienas visad linksmas, kitas – paniuręs.
Spėk, kuriam iškrito vyno buteliukas?

Istorizmo stiliaus Juozapo Tiškevičiaus žiemos rūmai (Žygimantų g. 3 ) pastatyti 1859–1863 m. (projekto autorius arch. Nikolajus Čiaginas), rekonstruoti 1891–1895 m. (rekonstrukcijos autorius arch. Kiprijonas Maculevičius) pristatant oranžerijos priestatą. Žiemos rūmai su oranžerija suprojektuoti Florencijos ir Venecijos renesanso stiliumi. Fasado šoniniai rizalitai dekoruoti piliastrais, angeliukais ir skulptūrinėmis galvutėmis.

Nauji ir seni akcentai buvusiame Tilto gatvės dvaro kieme. XVIII a. pradžioje kunigaikščių Radvilų žemėje, kurią žymi dabartinė Tilto g. 1/2 ir 3 teritorija, iškilo nedidelis dvarelis, dažnai keitęs savininkus. Savo laiku jis priklausė M. Ostrovskiui, Kazimierui ir Kristinai Chmelevskiams, Elžbietai Korovskai, Tadeušui ir Kristinai Maslovskiams, Jonui ir Daratai Heidenreichams, Vikentijui Kovalevskiui, Teklei Sienkievič ir kt. Šiandien dvarelio kieme galime pamatyti du vienas priešais kitą stovinčius vienaaukščius pastatus su ištaigingais herbais. Dešinėje matome Vartų (lenk. Brama) herbą, o kairysis lenkiškoje heraldinėje tradicijoje vadinamas Jaunuoliu (lenk. Junosza) arba Avinu (lenk. Baran). Kiemo gilumoje matome pasislėpusį fontaną su skėtį laikančios mergaitės figūrą. Kompozicijos autorius – to paties kiemo name gyvenantis skulptorius Romas Kvintas. Skulptūra įrengta be pamato, todėl ją galima pernešti į kitą vietą.

Vilniaus stačiatikių Skaisčiausiosios Dievo Motinos ėmimo į dangų soboras (Собор Пречистой Божьей Матери) – viena seniausių krikščioniškųjų šventovių Vilniuje. Kaip skelbia paminklinė lenta prie įėjimo, cerkvė pradėta statyti 1346 m. Algirdo žmonos Marijos iniciatyva, pašventinta 1348 m. 1990–1992 m. atlikti architektūriniai tyrimai parodė, kad fasade išliko daug gotikos architektūros fragmentų. Paaiškėjo, jog 1864–1868 m. senasis mūras nebuvo sunaikintas: fasadai apmūryti nauju plytų sluoksniu, o apsidėse senieji mūrai užtinkuoti. Nuėmus tinką, atidengtos pastato gotikinės formos.

Daugelio pamirštas paminklas 16-mečiui Mečislovui Dordzikui, kuris nuskendo Vilnelėje mėgindamas išgelbėti skęstantį keturmetį žydų berniuką Chackelį Charmacą. Tragedija įvyko 1931 m. balandžio 23 d. per Didįjį potvynį. Į smarkiai patvinusią Vilnelę įkritusį vaiką bandė gelbėti pro šalį ėjęs amatų mokyklos moksleivis, bet abu jie nuskendo. 1934 m. balandžio 23 d., praėjus trejiems metams po M. Dordziko mirties, Maironio ir Išganytojo gatvių sankirtoje, netoli žūties vietos, buvo atidengtas jo atminimui skirtas paminklas. Jame lenkų kalba parašyta: “Netoliese, Vilnios upėje, 1931 m. balandžio 23 dieną didvyrio mirtimi žuvo amatų mokyklos moksleivis Mečislavas Dordzikas, gelbėdamas iš potvynio bangų mažąjį Chackelį Charmacą. Šį jo poelgį, patvirtinantį krikščionišką meilę artimui, paminklu pagerbė Vilniaus gyventojai.” Greta įrašyti žodžiai iš Naujojo Testamento: „Neieškau savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui“.


Bokšto gatvėje netoli vienas nuo kito yra du paradinių durų laipteliai su įrašais. Vienas – senas, su įrašu “1930”, kitas – šviežias, su granite įspaustu žodžiu “Labas” ir data “1797”.


Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798-1855) – poetas, kurio atminimas Vilniuje pagerbtas net 6-iomis atminimo lentelėmis, tačiau tik viena iš jų yra išlikusi originali, niekada nuo tarpukario metų nepakeista.

Tai memorialinė lentelė Literatų g. 5 su užrašu lenkų kalba: „W tym domu mieszkał Adam Mickiewicz 1823” (liet. „Šiame name 1823 m. gyveno Adomas Mickevičius“). 1823 metais A. Mickevičius, atvykęs iš Kauno per mokinių atostogas, buvo apsistojęs Piaseckių namuose pas savo draugą Kazimierą Piaseckį. Šiame name 1823 m. spalio 23-osios naktį poetas buvo suimtas už veiklą filomatų draugijoje ir įkalintas kalėjimu paverstame bazilijonų vienuolyne. Piaseckių namai nuo XIX a. pradžios yra gerokai pasikeitę. Kuriame kambaryje gyveno poetas, nėra tiksliai žinoma. Sakoma, kad jo kambario langai išėjo į gatvę. Manoma, kad čia A. Mickevičius rašęs ir rengęs spaudai poemas „Gražina“ ir „Vėlinių“ II ir IV dalis. 1953 m. iš abiejų įvažiavimo į kiemą šonų buvo pritvirtintos dar dvi memorialinės lentos su to paties turinio įrašu lietuvių ir rusų kalbomis.


Pirmoji liuteronų bažnyčia įsteigta Vokiečių gatvėje apie 1555 m. Pastatas, esantis Vokiečių g. 20, jau nuo XVI a, vidurio priklausė evangelikų liuteronų bendruomenei 1986 m. atliktų tyrimų metu šio namo sienoje rasti XVI a. mūro ir tinko fragmentai su gotikiniu užrašu „In Pace Iesus Naz” („Jėzaus Nazariečio ramybėje”) bei dvi nišos su sienine tapyba. Vienoje iš jų – sparnuoto liūto (Morkaus simbolio) fragmentas, kitoje – Mato simboliis: apokaliptinės būtybės, laikančios kaspiną su užrašu senąja slavų kalba „I Blagimi Ožie” („Ir teisiaisiais atgyja”).


Ligoninės g. 7 namo brome ant sienos yra išlikęs vos įskaitomas lenkiškas užrašas “Introligatornia”. Jis liudija, kad tarpukariu čia buvo knygrišykla.


Išlikę valstybinių arklidžių ženklai. XX a. pradžioje dvarininko Ignoto Parčevskio valdose (Mindaugo g. 7 / Vivulskio g. 2-4) veikė Valstybinės žirgininkystės vyriausioji valdyba. Prie gatvių stovėjo du puošnūs dviaukščiai klasicizmo-renesanso formų administraciniai pastatai, veterinarinė ligoninė, o kieme – arklidės ir maniežas. Kompleksą 1898 m. suprojektavo miesto architektas Konstantinas Korojedovas.


Niškovskių šeimos laidojimo rūsys – vienintelis kapas, išlikęs panaikintose evangelikų liuterojų kapinėse.


Šv. Nikodemo ir Šv. Juozapo bažnyčios likučiai Aušros vartų g. 16 B. Kadaise Lapų skersgatvyje (seniau Šv. Nikodemo gatvė) stovėjo Šv. Nikodemo ir Juozapo bažnytėlė, įsteigta 1625 m. Pirmosios medinės vietoje po 1749 m. gaisro 1758 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, 1770 m. išmūryta špitolė. XVIII a. pabaigoje bažnyčia ir špitolė buvo apleista ir begriūvanti, 1804 m. uždaryta, o dalis jos mūrų įjungta į naujai statomus gyvenamuosius namus. Jos liekanas 1870 m. litografijoje pavaizdavo P. Griaznovas. 1925 m. J. Hopenas dar užtiko šios bažnyčios apsidės fragmentą, įjungtą į gyvenamąjį namą, ir įamžino savo oforte.


Vilniaus sinagogos likučiai Gėlių g. 3 ir Gėlių g. 6. Be choralinės sinagogos, Vilniuje yra išlikę du buvusių sinagogų pastatai. Name Gėlių g. 3 (iš kiemo pusės) liko tik sinagogos fragmentai, o pastato Gėlių g. 6 – tūris su pusapskrite apside, kurioje stovėjo aron kodešas (švenčiausia sinagogos vieta, kurioje saugomi Toros ritiniai).
1799 m. šioje vietoje buvusį dvarelį nusipirko Vilniaus pirkliai Zavelis Peisachovičius ir Dovydas Leibovičius. Pirmieji žydų maldos namai buvo įsikūrę mediniame pastate. 1833 m. jie užėmė 2 kambarius. 1863 m. prie sinagogos buvo pristatytas atskiras fligelis su 4 kambariais. 1892-1893 m. vienaaukštei sinagogos daliai iš kiemo pusės buvo pristatytas antras aukštas, kuriame įsikūrė moterų skyrius. 1896 m. sinagoga rekonstruota pagal arch. Polozovo projektą, pristatyta absidė. Sinagoga veikė iki pat 1940 m. Po II Pasaulinio karo sinagogos pastate buvo sandėliai ir butai. Šiuo metu gyventojai iškelti, pirmame aukšte įsikūrusios dirbtuvės ir sandėliai.

Seniau pėsčiųjų perėjos būdavo žymimos ne dažais, o grindinyje įtvirtintomis apskritomis metalinėmis “kniedėmis”. Viena tokia perėja yra išlikusi Trakų ir Pylimo g. sankryžoje.

Prieškarinė lentelė Rapolo bažnyčios pagrindiniame fasade. Joje parašyta: “Šventos atminties kunigas Rajmund Ziemacki. Gimė Loske 1810 m. rugsėjo 19 d. Dalyvavo 1831 m. sukilime. Šv. Rapolo bažnyčios Vilniuje vikaras, vėliau – klebonas Vaverkose, Lydos paviete, kunigas-didvyris. Mirė kankinio mirtimi sušaudytas Lukiškių aikštėje Vilniuje 1863 m. birželio 5 d.“

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

0 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Ar girdėjote kaukiančias perspėjimo sirenas?

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist