Nuošliaužų ardomą Vilniaus pasididžiavimą – Gedimino pilies kalną – bando gelbėti įvairių specialybių atstovai. Savo sprendimus siūlo architektai, statybininkai, geologai. Paminklosaugininkai ir gamtininkai ginčijasi – būti ar nebūti medžiams ant šlaito. Tuo tarpu žolių selekcininikai siūlo sprendimus čia ir dabar. Vienas tokių – tarpgentinis hibridas eraičinsvidrė, kuri padėtų sutvirtinti kalno šlaitus. Vienas garsiausių šio augalo kūrėjų ir tyrinėtojų kartu su selekcininkais iš viso pasaulio dalyvauja ir Vilniuje rugsėjo 11–14 dienomis vykstančioje Europos selekcijos mokslinių tyrimų asociacijos konferencijoje „Žolinių ir baltyminių augalų selekcija genomikos eroje“.
Gelbsti nuo potvynių
Eraičinsvidrė (lot. Festulolium) – žmogaus sukurtas svidrės ir eraičino hibridas, žemės ūkyje naudojamas jau pusę amžiaus. Jungtinėje Karalystėje, Velso Aberystwyth universitete dirbantis profesorius Mike Humphreys ilgus metus tyrinėjo ir kūrė šiuos hibridus, stebėjo, kaip tarpusavyje sąveikauja svidrių ir eraičinų genomai.
Prieš penketą metų grupė mokslininkų aptiko, kad šie hibridai gali padėti spręsti Didžiąją Britaniją niokojančių potvynių problemą. Paaiškėjo, kad eraičinsvidrėmis apsėti šlaitai sugeria net 50 proc. daugiau vandens nei įprasti nehibridiniai jų giminaičiai. Apie tai buvo publikuotas viso pasaulio selekcininkų dėmesį patraukęs mokslinis straipsnis prestižiniame mokslo žurnale „Nature“. Nuo to laiko ši eraičinsvidrės savybė sėkmingai panaudojama.
Turi tinkamą šaknų sistemą
Ką prof. M. Humphreys mano apie hibridinio augalo panaudojimo galimybes Gedimino pilies kalno šlaitams?
„Atsižvelgiant į dirvožemio stabilizavimo žolynais perspektyvą, eraičinsvidrės yra gera idėja ir galimybė. Žinoma, reikėtų turėti omenyje, kad eraičinsvidrių būna įvairių, taigi ne visos jos būtų efektyvios. Tai priklausytų nuo augalų rūšių žolių mišinyje suderinimo ir jų prisitaikymo prie jūsų klimato sąlygų. Manau, reikėtų rinktis ilgaamžes rūšis. Eraičinsvidrės pranašumas yra tas, kad jos gali greitai įsitvirtinti, turi stiprią ir gilią šaknų sistemą, toleruoja nepalankias augimo sąlygas. Tai gali stabilizuoti dirvožemį ir pagerinti jo struktūrą, poringumą ir vandens drenavimo našumą. Šių augalų mišinys su dobilais dar labiau pagerintų dirvožemio struktūrą ir, jei bus pridedama atsparesnių, tačiau lėčiau augančių eraičinų, palaipsniui jie ims vyrauti ir dar labiau stabilizuos dirvožemį. Mes pastebėjome, kad tam tikros eraičinsvidrės labai padidina sliekų skaičių dirvožemyje, o tai taip pat pagerintų kalno šlaitų dirvožemio kokybę, leistų žolėms geriau įsišaknyti ir pagerintų dirvožemio hidrologiją“, – sako prof. M. Humphreys.
Jis taip pat priduria, kad jį pasiekusios Gedimino kalno nuotraukos leidžia manyti, kad jo dirvožemis, bent jau nuošliaužų vietose, yra lengvas ir smėlėtas, o tai, žinoma, nepadeda stabilizuotis šlaito paviršiui.
Neatsilieka ir lietuvių mokslininkai
Nors eraičinsvidrės savybė ypač gerai sugerti drėgmės perteklių buvo pastebėta ne Lietuvoje, gerosios jų ypatybės mūsų šalyje irgi panaudojamos. Ne atsitiktinai Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute sukurta ne viena eraičinsvidrių veislė.
„Mes siūlytume naudoti mūsų selekcininkų sukurtas eraičinsvidrių veisles, kurios pritaikytos mūsų klimatui. Žemdirbystės instituto mokslininkai eraičinsvidrės veisles kuria nuo 1972 metų. Šių hibridų naudingos savybės nėra iš piršto išlaužti dalykai – jos yra patvirtintos mokslinių tyrimų, ilgamečių stebėjimų metu“, – sako Žemdirbystės instituto direktorius, vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Gintaras Brazauskas.
Žemdirbystės instituto vadovas atkreipia dėmesį, kad svidrės ir eraičinai yra dvi skirtingos augalų rūšys. Todėl eraičinsvidrių, kaip augalo hibrido kombinacijų, gali būti ne viena. Skirtingos veislės gali atitikti skirtingus poreikius.
„Mūsų institute kuriami tiek nauji hibridai, tiek ir jų veislės. Tai – nenutrūkstamas ir ilgai trunkantis procesas, kurio varomoji jėga – vis didėjantys žmonijos poreikiai, ypač kokybiško maisto poreikis. Erasičinsvidrė pirmiausia yra pašarinis augalas, pašaro kokybė įtakoja visą maisto produktų gamybos grandinę, taip pat ir maisto pramonės rodiklius. Dėl jos gerų pašarinių savybių yra sukurta ir veislių, kurios pasižymi ypatingu derlingumu. Pasirinkus netinkamus augalus, galėtų kilti Gedimino pilies kalno šienavimo problemų. Nebent šiam reikalui panaudotume aukštai laipioti mėgstančias ožkas“, – juokauja dr. G. Brazauskas.
Naudojama kelių šlaitams apželdinti
Pasak dr. G. Brazausko, Žemdirbystės institutas ne vienerius metus bendradarbiauja su šalies kelininkais, tad šlaitams skirtų žolių savybių pritaikymas šios įstaigos mokslininkams yra žinomas.
„Kelininkai turi specifinių poreikių. Pavyzdžiui, jiems rūpi apželdinti pakeles tokiais augalais, kad jie greičiau sutvirtintų šlaitų dirvožemio dangą, tačiau jų nereikėtų pernelyg dažnai šienauti. Vykdome ilgalaikes pašarinių ir vejų žolių selekcijos programas, todėl tikrai galime pasiūlyti augalų norintiems apželdinti Gedimino kalno šlaitus ir padėti patarimais. Žemdirbystės institute sukurtų eraičinsvidrių galima įsigyti mūsų ilgametės partnerės bendrovės „Dotnuva Baltic“ siūlomuose mišiniuose, skirtuose šlaitams. Tačiau šiuo atveju galimas ir originalus, konkrečiam objektui pritaikytas sprendimas. Aišku, pirmiausia turi būti išspręsti kalno geologiniai, inžineriniai dalykai“, – atkreipia dėmesį dr. G. Brazauskas.
Jis atkreipia dėmesį, kad siūlydami Gedimino pilies kalno šlaitų apželdinimo sprendimą, mokslininkai tikrai nesiūlytų sėti vien eraičinsvidrės sėklas. Juk paprastai vejoms vienos rūšies augalai nėra naudojami – tam sudaromi keleto rūšių ir veislių žolinių augalų sėklų mišiniai – mažiausiai iš 5–6 komponentų. Vienos šių žolių greičiau sudygsta ir sutvirtina dirvos paviršių, kitos dygsta ir auga lėčiau, tačiau užaugina į šalis plintančius šakniastiebius ir taip užpildo nepadengtas vietas. Vis kitokie žolių deriniai kuriami atsižvelgiant į konkrečius poreikius bei vejos paskirtį.
