Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad man, artėjančiai prie savo trisdešimtmečio ir užgyvenusiai vaiką, kaip beprotei teks varžytis su studentais dėl nuomojamo būsto šeimininko laiko. Bet Dievas eilinį kartą pasijuokė iš manęs. Tai, ką teko išgyventi pastarąsias dvi savaites, galėtų pavirsti dramatiško siaubo filmo siužetu. Net nebandysiu įsivaizduoti kas laukia studentų, besiruošiančių po mėnesio evakuotis į sostinę. O jeigu jūs ruošiatės keisti gyvenamąjį plotą – saugokitės, rinkite informaciją ir būkite pasiruošę viskam.
Parodijuojamas kapitalizmas
Pirmą kartą atsivertusi nekilnojamo turto (NT) nuomos skelbimus pamaniau, kad ne čia pataikiau. Šalyje, kurioje vidutinis darbo užmokestis vos perkopė šešis šimtus eurų, padoresnį butą išsinuomoti pavyks tik klojant kas mėnesį bent po tris šimtus europietiškų pinigėlių. Palyginimui, Ispanijoje vidutinis atlyginimas – 1700 eurų ir Barselonoje stogą virš galvos su šiokiais tokiais patogumais galima išsinuomoti už 500 eurų per mėnesį. Danijoje vidutinis darbo užmokestis yra didesnis nei 3000 eurų (24 000 kronų) ir butas jau su mokesčiais už komunalines paslaugas ir, dažniausiai, už internetą kainuos mėnesiui 700. Londonas – vienas brangiausių planetos miestų. Ten už studijos tipo butuką gali tekti pakloti 620 eurų (apie 700 svarų).
Lietuvoje nubrėžta magiška trijų šimtų eurų riba. Viskas, kas žemiau jos, yra baisiau už Sirijos subombarduotus griuvėsius. Jeigu skelbime parašyta, kad nuomotojas nori mažiau nei 200 eurų, galima manyti, kad jis pagailėjo pinigų net kilimui ant sienos. 200 – kilimas ant sienų ir kaip priedas „kvepianti“ lova, įrodanti ten gyvenusiojo meilę katėms.
Dar yra savadarbių statiniai. Taip vadinami butai individualiuose namuose arba bendrabučiai. Rašydama, kad čia gali būti visko, tikrai neperdedu. Tarkim, nuomininkas gali išgirsti apie savo teisę pasirinkti tarp vonios ir tualeto. Dar šiuose, net už tarybinius alytnamius baisesniuose statiniuose, gali virtuvėje nebūti kriauklės, neužsirakinti durys, stovint vonioje nukristi pora plytelių ir pan. Žodžiu, pirmasis patarimas, važiuojant apžiūrėti tokius būstus, su savimi turėti visas asmenines apsaugos priemones, kurias naudoja statybininkai. Ypač rekomenduojamas šalmas.
Po kelių apžiūrių suvoki, kad visos pasakos apie paklausos ir pasiūlos reguliuojamą rinką netenka prasmės. Kaip rinka gali save sureguliuoti, kuomet tie patys 70 skelbimų šmėžuoja dvi savaites, o mažiausiai 200 nori išsinuomoti būstą? Drįstu spėti, kad mūsų rinka kai kuriuose sektoriuose per maža savireguliacijai.
Kad ir kaip bebūtų, tokiose varžybose taisyklės – kas pirmesnis, tas gudresnis – galioja tik iš dalies. Pavyzdžiui, susitarus dėl buto apžiūros per 20 minučių nuo skelbimo pasirodymo internete (apžiūros laikas paprastai skiriamas vidutiniškai už valandos, o tai reiškia – visuomet po ranka turėti automobilio raktelius ir batus) – atvykęs nurodytu adresu gali išgirsti, kad butas jau išnuomotas. „Kas mane aplenkė?“ – koši per sukąstus dantis. „Ai, čia du studentai netoli gyveno, – išgirsti, – Pati kalta, per ilgai prie šviesoforo burzginai“.
Nuomotojai nesilaiko nei savo žodžio, nei susitarimo. Nekilnojamo turto agentas pasakojo apie kasdienybe tapusį reiškinį, kuomet susitari nuomininkams aprodyti butą, bet nuvažiavęs išgirsti, kad savininkas „šiandien negali, pasikeitė planai“.
Niekam netarpininkaujantis tarpininkas
Tačiau kraują kaip kraugeriai siurbė ne lėtas automobilis ar ilgai raudonuojantis šviesoforas, o nekilnojamo turto agentūros ir agentai. Pirmosiomis dienomis nenutuokiau, kas vyksta. Vėliau supranti, kad norėdama išsinuomoti butą, nori to ar nenori, turėsi atseikėti agentui. Kaina – ne simbolinė, nuo 100 iki 200 eurų už tarpininkavimą.
Beveik visi agentai nuomininkams netarpininkauja, jie buto jums neieško. Internautas Darius Noreika socialiniame tinkle „Facebook” klausia, kodėl už tarpininkavimą nemoka buto savininkai. Juk iš esmės jiems ir yra ieškomas nuomininkas. Kodėl krapštyti piniginę turi tas, kuris ieško buto nuomai? Atsakymas paprastas, nuomotojas turi pasirinkimą, o nuomininkas – retai kada. Todėl šis veiklos modelis primena šantažą, balansuojantį ant siauros baudžiamumo ir nebaudžiamumo ribos.
„Lietuviams svarbu tik uždirbti iš kito. Godūs pasidarė, be logiško paaiškinimo. Tikiuosi, kad kiti nesusigundė tiems melžėjams mokėt tokių pinigų. Ir linkiu visiems, kad nepasimautų ant jų kabliuko“, – dalijasi Darius Noreika.
Deja, pasipiktinimas ir kitų komentatorių „geranoriškumas“ padeda tik tiek, kad nereikia mokėti psichologui, tuo metu, kuomet į nugarą alsuoja aršūs konkurentai.
Dienos bėgo, rezultato nebuvo. Todėl griebiausi šiaudo ir pati parašiau skelbimą. Pasiūlymų, kaip grybų po lietaus – nesulaukiau. Pripažinsiu, slapčia tikėjausi bent vieno dėmesio verto varianto. Pasirodo, jauna šeima arba vieniša mama su mažamečiu vaiku nėra svajonių nuomininkai. Į niekam nereikalingų nuomininkų kategoriją įeina ir augintinių šeimininkai, taip pat studentai be nuolatinių pajamų. Juodajame sąraše dažnai atsiduria rūkantys, turintys žalingų įpročių, laisvai samdomi. Dar mažiau šansų turi keliantys įtarimą arba slepiantys savo veiklą. Geriau sukurti bet kokio fantastiškumo istoriją, nors ir apie „Magaiverį“, nei uždelsti minutę, galvojant, ką atsakyti į klausimą, kuo užsiimi.
Kad ir kaip būtų, mano skelbimas inspiravo labai įdomią pažintį su agentu, kuris, mano žiniomis, yra vienas iš nedaugelio, bandančių Lietuvoje NT nuomos rinką civilizuoti. Ignas Izokas (nuotr. kairėje) ieškojo buto pagal mano poreikius, norus, galimybes. Skambino ir visais keliais medžiojo geriausius pasiūlymus, kol sumedžiojo tokį laimikį, kuriuo džiaugiuosi beveik tiek pat, kiek džiaugsmo ir šypsenų išspaudžiau vestuvių dieną.
Lietuvoje priimtina arba negailestingai kritikuoti, arba iškalbingai tylėti. Todėl iš anksto atsakau, kad ne, manęs niekas nenupirko už šį gerą žodį. Ne, aš nesu skolinga I. Izokui.
Nuomininkas apsaugotas labiau nei nuomotojas?
Paklaustas apie diskriminaciją šeimų atžvilgiu arba bent jau negatyvų požiūrį (Italijoje negalima nesudaryti sutarties su nuomininku tik dėl to, kad jis turi vaiką. Danijoje labai brangus nekilnojamasis turtas, todėl visiškai natūrali net ir gausių šeimų nuomos praktika), I. Izokas vienareikšmiškai sako, kad sudaręs sutartį su asmenimis, kurie turi mažamečių vaikų, būsto savininkai rizikuoja. Pirmiausiai todėl, kad norėdami išleisti atžalą į darželį nuomininkai reikalaus galimybės deklaruoti gyvenamą vietą nuomos adresu. Nors įstatymas įpareigoja tai daryti, tačiau niekas taip nesielgia genamas trijų baimių.
Pirmoji – deklaravus nuomojamą plotą, nepavyks „pamiršti” sumokėti gyventojų pajamų mokestį už iš nuomos gautas pajamas, kuris šiuo metu siekia 15 proc. Antras siaubas baubas – su nuomininkais, turinčiais nepilnamečių vaikų, negalima vienašališkai nutraukti nuomos sutarties, net jeigu jie nemoka nuomos mokesčių. Tai reiškia, kad būsto savininkas arba turi pasitikėti jauna šeima, arba jaustis bejėgiu. Iškilus mokumo klausimams, ilgi teismų procesai kainuoja brangiai, atima daug laiko ir energijos.
Kita vertus, lietuviai neįprato prie nuomos kultūros. Pasibaigus nuomos sutarčiai perdažyti sienas, atnaujinti būstą dėl natūralaus nusidėvėjimo vis dar laikoma nedovanotinu švaistymu, beveik arogancija ir išsišokimu. Šis savaime suprantamas dalykas, ne visiems atrodo toks jau natūralus. Vaikai ir gyvūnai reiškia, kad greičiausiai šios prievolės nuomojamo buto savininkui išvengti nepavyks.
Verta nepamiršti ir to, kad populiariausi yra vieno – dviejų kambarių butai. Tai reiškia, kam žaisti teleloto su likimu, jeigu galima išnuomoti butą dirbančiai porai be vaikų. Beje, tokie nuomininkai dabar yra patys paklausiausi. Ypač, jeigu turi tokį augintinį, kaip auksinė žuvelė. Suprask, jau kuria šeimos židinį, neišsiskirs, sumokės ir papildomų rūpesčių nekels.
Bėdos su užstatu, o gal bėda yra užstatas
Suklaidinau, kaip dažnai klaidina antraštės. Užstatas – nėra bėda. Standartiškai jo kaina siekia vieno mėnesio nuomos kainą. Tačiau kada jį palikti ir ką jis reiškia, manau, turėtų būti apibrėžta kažkur ir kažkaip, bent jau socialiniuose tinkluose, tarkim, populiariose „Facebook“ grupėse. Visame civilizuotame pasaulyje užstatas arba „depozitas“ reiškia, kad jeigu nuomininkas yra toks priekvaišis, kad laužytų spintas, daužytų veidrodžius, o kūrybinio polėkio pagautas išpaišytų sienas, nuostoliai būtų kompensuojami iš užstato.
Lietuvoje, pasirodo, užstatas reiškia daug daugiau. Tai lyg garantas, kad buto niekam kitam neišnuomos. Kaip galima išnuomoti jau nuomojamą butą, nežinau, bet pabandykime tai priimti kaip ir kitus nesuvokiamus mūsų tautiečių logikos vingius.
„Nuomininkas labai skubiai ieškojo buto. Surado pakankamai gerą butą, 21 val. sumokėjo užstatą. Tačiau po 12 val., t. y. kitą rytą 9 val. gavo geresnį pasiūlymą. Paprašė grąžinti sumokėtus pinigus, siūlydamas kompensuoti mokestį už skelbimo įdėjimą. Kilo konfliktas, nes užstatas staiga tapo negrąžinama kompensacija už sugaištą laiką aprodant butą. Galiausiai buto savininkas grąžino beveik visus pinigus, bet tai kainavo daug brangaus laiko ir nervų. Aš pats šioje situacijoje gražinčiau visus pinigus žmogui. Galbūt galėčiau to ir nedaryti, bet visada reikia išlikti žmogumi“, – pasakojo I. Izokas ir pridūrė, kad tarp nuomininkų ir nuomotojų tvyro įtampa. Šiuo metu butai nuomojami už nepagrįstai aukštą kainą, nes atvyksta studentai. Butus graibsto kaip maisto prekes su „juodojo penktadienio“ nuolaida prekybos centre. Studentai vietoj to, kad derėtųsi, paskubomis bando kooperuotis ir čiumpa brangius butus. Beveik visi kiti tenkinasi likučiais.
Autorius: Agnietė VILKIŠIENĖ, statybunaujienos.lt
