Pradžia Verslas Nekilnojamas turtas Kodėl niekam nerūpėję griuvėsiai tampa aršiai saugomu paveldu

Kodėl niekam nerūpėję griuvėsiai tampa aršiai saugomu paveldu

17 minutė(s) skaitymo
0
0
539
Žalgirio stadionas

Valstybė dažnai neturi finansinių galimybių pasirūpinti lengva ranka į paveldo sąrašą įtrauktais pastatais, bet atsisako svarstyti galimybę pripažinti, kad tai yra abejotinos reikšmės objektas, todėl vertėtų verslui leisti jį įsigyti ir kažką vietoje jo sukurti. Taip LRT.lt sako ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius bei žurnalistas Audrius Matonis. Savo ruožtu Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis aiškina, kad paveldas nebūtinai turi būti gražus, o priversti savininkus tvarkyti tokius griuvėsius yra labai sudėtinga.

Kai vietoje penkerius metus nenaudojamo „Žalgirio“ stadiono Vilniuje nutarta statyti viešbutį, verslo centrą, visuomeniniais pagrindais veikiančios sporto organizacijos nusprendė tam pasipriešinti. Kai rekonstruojant seną ir neišvaizdžią Trakų autobusų stotį nutarta pastatyti ir prekybos centrą, Trakų visuomenininkai susibūrė į judėjimą „Gelbėkim Trakus“, kuriuo kviečiama kovoti prieš paveldo naikinimą Trakuose. Ne taip seniai Vilniuje vietoje apleisto Kelių policijos pastato prekybos tinklas „Lidl“ užsimojo statyti biurų pastatą, tačiau ir šiam kurį laiką teko atsimušinėti į paveldosaugininkų, ketinusių svarstyti, ar nevertėtų pastato įtraukti į kultūros paveldo sąrašą, sieną.

Žurnalistas A. Matonis ilgus metus griūvančius pastatus ir tai, kad juos ginti imamasi tuomet, kai vietoje jų norima statyti ką nors naudinga, vadina grandinėmis prie valstybės kojų prikaustytu betoniniu svarmeniu. Tai, pasak pašnekovo, stabdo progresą ir atbaido nuo investicijų: „investuotojai ima gūžčioti pečiais, nesuprasdami, kodėl turėtų leisti čia pinigus, o vėliau baimintis, kad, investavę dalį savo lėšų, bus tiesiog „išmesti.“

Situaciją dėl „Lidl“ ir Trakų autobusų stoties, anot A. Matonio, idealiai apibūdina žurnalistės Ramunės Sotvarės-Šemetienės frazė: „Kol griuvėsiai priklauso valstybei, jie yra griuvėsiai. Jie turi teisę nevaržomai griūti patys. Kai tie patys griuvėsiai teisėtu būdu atitenka verslininkams, jie labai dažnai prarandą teisę griūti.“

„R. Sotvarė-Šemetienė pasakė šmaikščiai tai, kas man nuolat neduoda ramybės ir sukasi galvoje. Nei paveldosaugininkams, nei visuomenininkams nekliūna tai, kas kasdien bado akis – menkos vertės silikatinių plytų baigiantys sugriūti statiniai, apžėlę piktžolėmis.

Visiems viskas yra gerai, tačiau kai tik kas nors sumano pastatyti ką nors naujo, kas tarnautų visuomenei ir atitiktų visuomenės interesą, staiga atsiranda imančių visą tą seną šlamštą ginti ir sakyti, kad tai yra gėris ir paveldas, o tai, kas bus naujo ir gražaus pastatyta – blogis“, – kalba A. Matonis.

Tokiomis piktžaizdėmis pašnekovas vadina ilgą laiką nepajudinamą buvusį „Lietuvos“ kino teatrą, apleistą Kelių policijos pastatą Giraitės gatvėje, penkerius metus nenaudojamą „Žalgirio“ stadioną, Trakų autobusų stotį.

„Kam, įvažiuojant į Trakus, gražu matyti tokį dabartinį stoties pastatą? Jei valstybė ar savivaldybė pati neturi pinigų pastatyti naują ir gražų, reikėtų tik džiaugtis, kad atsiranda verslas, už savo pinigus galintis pastatyti tai, kas reikalinga Trakų gyventojams, lankytojams, Trakų turizmui.

Kur dar „Hanner“ ir „Žalgirio“ stadiono istorija, kai penkerius metus viduryje miesto, kur žemė yra aukso vertės, plyti laukas su želiančiais tribūnų griuvėsiais, o toje vietoje sumanius įkurti verslo centrą, tarptautinį viešbutį, staiga atsiranda noras imti ir saugoti tai, kas ne vienerius metus nebebuvo reikalinga. Man nebūtų baisu, jei kažkas stabdytų statybas vardan kitų – galbūt geresnių, prasmingesnių, gražesnių. Mane siutina noras palikti taip, kaip yra – labai negražu, netvarkinga, neracionalu ir nepraktiška“, – aiškina pašnekovas.

Siūlo peržiūrėti paveldo sąrašą ir duoti laisvės verslui

Ūkio ministras M. Sinkevičius pažymi, kad Lietuvoje yra ne vienas kultūros paveldo registras ir pernelyg ilgas paveldo objektų sąrašas, kuriuo pasirūpinti valstybė yra nepajėgi.

„Turime kelis paveldo registrus, vienas kurių – valstybės saugomų paveldo objektų sąrašas, kitas – sąrašas objektų, kurių valstybė neįsipareigoja saugoti. Tuose sąrašuose yra be galo daug objektų. Man asmeniškai tikrai kyla abejonių, ar visi objektai, įtraukti į tokius sąrašus, juose turėtų būti.

Kita vertus, ar užtenka vien to, kad valstybė pasako, jog kažkoks, sakykime, sovietinis pastatas yra paveldas? Klausimas – ar mes, kaip valstybė, turime galimybę ir finansinius išteklius pasirūpinti tais pastatais? Dažnai labai lengva ranka objektas įtraukiamas į paveldo sąrašą, finansinių galimybių pasirūpinti juo nėra, bet valstybė atsisako svarstyti galimybę konstatuoti, kad tai yra abejotinos reikšmės objektas, ir jei patys negalime susitvarkyti, vertėtų verslui leistį jį įsigyti ir kažką toje vietoje padaryti“, – kalba ūkio ministras.

M. Sinkevičius teigia, kad situacija dėl buvusio Kelių policijos pastato, kurį įsigijo „Lidl“, Trakų autobusų stoties bei kitos istorijos jam yra nesuprantamos.

„Tai – dar vienas apribojimas veikti, sukurti pridėtinę vertę ir ekonominė grąžą šaliai. Čia tinka lietuviškas posakis „nei pats ėda, nei kitam duoda“, kitaip tariant, mes turime užkonservuotų pastatų, jų į rinką neatiduodame, pinigų juos tvarkyti neturime, tad sėdime ir laukiame šviesesnio rytojaus.

Manau, turėtume pasižiūrėti, kas vis tik yra tas paveldas, kokios vertybės tame pavelde atsispindi, turėti galbūt mažesnį sąrašą ir ambicijų tuos objektus sutvarkyti, o visa kita leisti naudoti verslui, privačioms iniciatyvoms, nedaryti kliūčių. Žemės nuomos ir pirkimo klausimai yra pirmas kliuvinys verslui veikti, paveldosauga arba paveldas yra ne ką mažiau imlus laikui, siekiant susiderinti, rekonstruojant, tvarkant“, – sako jis.

Paveldosaugininkas: sąrašą pildyti privalome

Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojo A. Degučio teigimu, paprastai triukšmas dėl tokių objektų kyla ne tada, kai juos norima prikelti naujam gyvenimui, o tada, kai juos norima nugriauti.

„Įstatymu, kuriuo privalome vadovautis, įtvirtinta nuostata, kad, jei norima griauti, turi būti įvertinta, ar nenugriaunamas vertingas daiktas. Jei savininkas nenori jo griauti, nori prikelti naujam gyvenimui, tuomet ta procedūra būna sklandi. Bet dažniausiai savininkui būna „staigmena“, kad kažkas ėmėsi vertinti tai, ką jis paprašė leidimo nugriauti. Jei savininkas ar valdytojas, įsigydamas objektą, žino, kad norės griauti, prieš tai jis visuomet gali pasitikrinti, ar tai nėra ir negali būti paveldo objektas“, ­­– kalba A. Degutis.

Pašnekovo teigimu, Trakų autobusų stoties atveju dėl kultūros paveldo nustatyta tvarka jai negalioja, nes statinys yra už vertybės ribų, tad Kultūros paveldo departamentas statybų neriboja, o „Žalgirio“ stadiono atveju buvo nuspręsta neinicijuoti jo įrašymo į registrą. Tačiau paklaustas apie galimybę peržiūrėti ir sutrumpinti paveldo sąrašą iki tokio kiekio objektų, kiek jų pavyktų prižiūrėti, sako, kad tai neįmanoma.

„Tai neįmanoma. Europa ir pasaulis taip nedaro. Yra nuostata, kad paveldo sąrašai kiekvienoje valstybėje turi būti atnaujinami, kai sueina tam tikras amžiaus cenzas. Iš esmės, kol nepareina 50 metų, visos valstybės nepradeda svarstyti, ar įrašyti, ar neįrašyti naujus objektus į registrą.

Kadangi jau praėjo 50 metų nuo antros XX a. pusės, buvo organizuojama tarptautinė konferencija Vokietijoje, kurioje visos valstybės diskutavo, ką daryti: visos valstybės turi nemalonių paveldo objektų – fašizmo, sovietizmo palikimo. Tik dabar, praėjus 50 metų, paveldosaugos atstovai ir mokslininkai pradeda diskutuoti, ką reikėtų iš to laikotarpio kiekvienoje šalyje saugoti. Tai reiškia, kad registrai bus papildomi tais objektais“, – pasakoja pašnekovas.

Tačiau, anot A. Degučio, Lietuvos situacija skiriasi nuo dalies kitų Europos šalių. Kadangi sovietmečiu įtraukimas į paveldo objektų sąrašą buvo politizuotas, jame, paveldosaugos specialisto teigimu, prirašyta ne to, ko reikia.

„Taigi mes dar net nepriėjome prie tų pastatų, kuriems suėjo tas 50 metų amžius, todėl jie vertinami tik pavieniai, kuriems gresia sunaikinama, kompleksiniam vertinimui dar neatėjo laikas“, – kodėl reaguojama tuomet, kai ką nors norima griauti, aiškina A. Degutis.

Paveldas nebūtinai turi būti gražus

Paklaustas, kokiais kriterijais vadovaujamasi, įtraukiant objektus į kultūros paveldo sąrašą, jei jame atsiranda apgriuvę statiniai, kurių verte labai abejoja visuomenė, paveldosaugos specialistas sako, kad grožis toli gražu nėra esminis kriterijus.

„Kriterijų daug, o vienas jų – kad objektas būtų vienaip ar kitaip žymus, apdovanotas tam tikrais apdovanojimais. Giraitės atvejis (buvęs Kelių policijos pastatas, įsigytas „Lidl“ – LRT.lt) atitinka tą kriterijų: pastatas buvo apdovanotas ir svarstymui dėl įrašymo į kultūros paveldo registrą šio kriterijaus pakanka.

Visuomenėje yra mitas, kad paveldas turi būti gražus ir jei jis negražus, manome, kad jame nėra nieko vertingo, jo nereikia saugoti, tačiau paveldas nebūtinai turi būti gražus. Paveldas savyje turi informaciją, perduodamą ateities kartoms apie praėjusių kartų gyvenimą. Paveldas formuoja tautos identinetą, o ne grožį, estetinį suvokimą“, – aiškina A. Degutis.

Nors ūkio ministro ir žurnalisto A. Matonio įvardyti apleisti statiniai rėžia akį savo tragiška ir itin neišvaizdžia būkle, A. Degučio teigimu, Kultūros paveldo departamentas negali priversti savininkų tokius objektus tvarkyti, o bandydami priversti, turi atlikti ilgai trunkančias ir ne visada sėkmingas procedūras.

„Mes rašome reikalavimus, nustatome terminus, už reikalavimų nevykdymą rašomas protokolas, savininkas yra baudžiamas. Savininkai kartais baudas skundžia teismuose, porą metų vyksta bylinėjimasis. Galutiniame rezultate, jei matome, kad beviltiška, turime teisę kreiptis į teismus dėl to turto nusavinimo. Tokia situacija buvo su Kalnaberžės dvaru, tuomet procesas vyko 5-6 metus“, – pasakoja pašnekovas.

Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt

Rodyti daugiau susijusių straipsnių
Rodyti daugiau  Donatas
Rodyti daugiau Nekilnojamas turtas

PARAŠYKITE KOMENTARĄ

Pakomentuok pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz

Tap pat skaitykite

Šaukiamas bankrutuojančių „Profsąjungų rūmų“ kreditorių susirinkimas

Kitą savaitę oficialiai šaukiamas bankrutuojančių „Profsąjungų rūmų“ kreditorių susirinkim…