Misionierių sodai

10 minutė(s) skaitymo
0
934

1896 m. Misionierių (Viešpaties Dangun Žengimo) bažnyčia, vienuolynas. Fotografas Stanisław Filibert Fleury.

1640 metais Vilniaus vyskupo padėjėjas Jeronimas Sanguška (Hieronim Sanguszko) miesto pakraštyje pradėjo statyti rūmus, suplanavęs reprezentacinį parką su sodais bei tvenkiniais. Rūmų parko teritorija driekėsi iki pat Vilnelės (1952 m. Maironio gatvė padalino parko teritoriją į dvi dalis).

Po Sanguškos mirties rūmai ir parkas atiteko vienuoliams bernardinams, kurie vėliau teritoriją ir pastatus perleido Radviloms.

Atvykus į Lietuvą misionieriams (apie 1686 m.), Vilniaus vaivados žmona Kotryna Radvilienė padovanojo jiems Sanguškų rūmus ir parką su sodais ir tvenkiniais.

Baroko stiliaus pastatų ansamblis, pradėtas statyti 1695 m. už buvusios miesto sienos, netoli Subačiaus vartų, susiformavo XVIII a. viduryje. Aukštumoje, ant vadinamo Išganytojo kalno, išsidėstę jo pastatai, grakštūs bažnyčios bokštai ir frontonai yra vienas iš raiškiausių miesto panoramos akcentų.

Sudėtingo plano kompleksą sudaro bažnyčia, Sanguškų rūmai, vienuolyno namas, oficina, ūkinis pastatas ir tvora.


Apie 1896 m. Misionierių (Viešpaties Dangun Žengimo) bažnyčia, vienuolynas ir Subačiaus g. Fotografas Stanisław Filibert Fleury.

1695 m. už Latgalos kariuomenės vado Jono Teofilio Pliaterio ir jo žmonos Aleksandros suteiktas fundacijas misionieriai pradėjo statyti bažnyčią.


Apie 1900 m. Misionierių (Viešpaties Dangun Žengimo) bažnyčia, vienuolynas, Subačiaus g. Fotografas Stanisław Filibert Fleury.

Pastatytą bažnyčią 1730 m. Viešpaties Dangun Žengimo vardu pašventino Vilniaus sufraganas Jurgis Ancuta. Vieta, kurioje iškilo bažnyčia su vienuolynu, misionierių buvo pavadinta Išganytojo kalnu; šis vardas dokumentuose neretai taikomas ir pačiai bažnyčiai.

Vienuolynas buvo formuojamas 1739-1751 m., pristatant prie Sanguškų rūmų naujus masyvius triaukščius korpusus, kurie apjuosė bažnyčią iš šiaurinės pusės ir sudarė nedidelį uždarą kiemelį. Pietų pusėje, abipus bažnyčios fasado, buvo sumūryti du vienaukščiai fligeliai – oficina ir ūkinis pastatas. Vienuolyno pastatų projektų parengėju ir statybų vykdytoju laikomas misionierius Jonas Šreteris.


Kadangi reljefas buvo banguotas, tai vaismedžiai Misionierių vienuolyno soduose augo terasose, kurios buvo būdingos barokiniams sodams.

Vienuolyno pastatų ansamblis, jį supantys dideli daržai ir sodai buvo aptverti tvoromis. O vieno XVIII a. vidurio autorių žodžiais, už misionierių ir jų kaimynų vizitiečių daržus „tvarkingesnių Vilniaus mieste nebuvo”. Savo valdose vienuoliai buvo įsirengę du vaisinius daržus, kuriuose derėjo beveik 300 vaismedžių.


1937 m. Vilnius. Jan Bułhak nuotrauka. Šv. Jonų bažnyčios varpinė. Vaizdas nuo Misionierių bažnyčios.

Priešais vienuolyną buvęs nedidelis angliškas sodas pasivaikščiojimams. Iš čia vedė takas į apatinę terasą ir palivarką. Šiame sode buvo daržai, žuvų pilni tvenkiniai, du šaltiniai. Minima medinė pašiūrė – vaško lydykla.


Misionierių vienuolyno kiemas

Sodo aprašyme paminėtos 9 rūšys ten augusių medžių: klevai, liepos, dviejų rūšių tuopos, beržai, drebulės, gluosniai, šermukšniai ir alyvos. Palei tvoras augo 3 eilės agrastų. Pirmame ir antrame vaisiniuose soduose augo 115 obelų, 125 kriaušių, 22 slyvos ir 13 vyšnių. Tarp medžių buvo auginamos daržovės, o sodai aptverti įvairiomis tvoromis, šalia – daug įvairios paskirties ūkinių statinių:  bravoras, pirtis, salyklinė, sandėliai, daržinė, 2 arklidės, pašiūrė, svirnas, kalvė, skalbykla, vežiminė ir kt.

Antrasis vaismedžių sodas ribojosi su vizitiečių sodais ir buvo atitvertas mūrine tvora.


1861 m. Misionierių sodai, vaizdas iš Paplaujos. Nuotrauka: Albert Swieykowski

Misionieriai aktyviai dalyvavo kultūrinėje ir švietėjiškoje veikloje. Vienuolyne (Sanguškų rūmuose) buvo Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija (nuo 1773 m.), kurioje mokėsi vienuoliai ir pasauliečiai dvasiškiai. Joje 1773-1775 m. mokėsi ir 1775 m. dėstė matematiką garsus klasicizmo architektas Laurynas Gucevičius. Misionierių vadovaujama seminarija garsėjo biblioteka (manoma, ji buvo didžiausia tarp Vilniaus vienuolynų); joje buvo ypatingos vertės knygų, ypač graikų ir lotynų kalbomis, bažnyčios tėvų bei klasikinių autorių leidinių, misionierių skaitomų pamokslų ir kt. rankraščių tekstai.

1935 06 m. Vaizdas į Misionierių bažnyčią ir vienuolyną.

Seminarija buvo uždaryta 1844 m. kartu su vienuolynu. Vienuolyne (ūkiniame fligelyje) 1799-1832 m. buvo įsikūrusi vyskupijos spaustuvė, perkelta iš Gardino jėzuitų; joje spausdintos taip pat ir lietuviškos knygos. Nuo 1803 m. čia veikė parapinė mokykla, kurią lankydavo nuo keliolikos iki 100 mokinių, ypač vaikų iš vargingesnių šeimų.

Prie vienuolyno veikė konviktas – našlaičių ir pamestinukų Vaikelio Jėzaus prieglauda, įkurta 1788-1791 m. Joje fundacinėmis Trakų vaivadienės Jadvygos Zaluskytės-Oginskienės lėšomis buvo išlaikomas 21 mokinys ir vienuolyno lėšomis – dar 14 bajoriškos kilmės beturčių jaunuolių.


1935 06 m. Vaizdas į Misionierių bažnyčią ir vienuolyną.

Gailestingųjų seserų globoje ir priežiūroje buvo ir Šv. Jokūbo ligoninė (nuo 1809 m.) bei Vaikelio Jėzaus prieglaudos namai. 1864 m. caro valdžia gailestingąsias seseris pašalino iš prieglaudos, 1867 m. – ir iš špitolės.

1844 m. caro įsaku bažnyčia ir vienuolynas uždaryti. Vienuolyno pastatai ir žemės valdos atiduoti miesto valdžiai, bažnyčios inventorius – vyskupystės žiniai, vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus. Po 18 metų, 1859 m. vienuolių misionierių pastangomis bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir 1862 m. jos restauruotoje dalyje atnaujintos pamaldos. XIX a. II-oje pusėje bažnyčia keliskart remontuota. XX-ojo šimtmečio viduryje bažnyčia uždaryta, vėliau jos patalpose įrengtos Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugyklos, 1993 05 19 d. bažnyčia perduota Vilniaus vyskupijos kurijai, ja laikinai naudojasi Lietuvos nacionalinis muziejus.

Vienuolyno pastato paskirtis dažnai kaitaliota: buvo panaudotas karo ligoninei (1844), stačiatikių dvasinei konsistorijai (1848), kilmingųjų panelių institutui (1856), psichiatrijos ligoninei (1859), labdarybės draugijai „Dobrochotnaja kopeika” (1874), 1915 m. atiteko Vilniaus miesto valdybai. Vėliau vienuolyno pastatai priklausė Vilniaus miesto II ligoninei. Dabar Vilniaus arkivyskupija žada prikelti Misionierių bažnyčia ir vienuolyną naujam gyvenimui.

Šaltinis:
Vilniaus miesto studija

Rodyti daugiau susijusių straipsnių
Rodyti daugiau  Evaldas Činga
Rodyti daugiau Vilniaus miesto studija

PARAŠYKITE KOMENTARĄ

Pakomentuok pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz