Išsamiai apie Vilniaus istoriją, architektūros ir kitus lankytinus objektus galite paskaityti knygoje Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“. Tai leidinys apie beveik 60 Vilniaus vietovių. Pateikiama informacija apie 21 Vilniaus seniūniją (Antakalnį, Fabijoniškes, Grigiškes, Justiniškes, Karoliniškes ir t. t.) ir joms priklausančias mažesnes vietoves. Šios knygos tekstai daugiausia yra publikacijų santraukos, parengtos pasinaudojant įvairių autorių, rašiusių apie Vilnių, darbais. Jie nurodomi prie kiekvieno teksto pateikiamuose literatūros sąrašuose. Leidinys iliustruotas šių dienų nuotraukomis ir senąja ikonografija, saugoma Lietuvos muziejuose ir bibliotekose. Knyga skiriama moksleiviams ir visiems besidomintiems miestu.

Vilnius vis kitoks – romantiškas savo senamiesčio gatvelėmis, svajingas vilnijančiame Užupyje, siekiantis debesis Šnipiškėse, vėjuotose Fabijoniškėse, paslaptingas Markučiuose… Tiek daug paslapčių ir neatrastų vietų Vilnius slepia. Pasižvalgykime po Vilnių kartu.

Lazdynai

Nuotrauka: Sandra Merkytė

Vaikščiodami, o galbūt ir riešutaudami Lazdynuose galite pasijusti lyg Suomijoje, Švedijoje ir Prancūzijoje. Skamba keistai? Tikrai ne, jei žinote, kad architektas Vytautas Čekanauskas kurdamas Lazdynus rėmėsi Suomijos naujojo miesto Tapiolos, švedų Velingbio bei prancūzų Tulūzos miesto Mirelo kvartalų pavyzdžiais. Bet tai tik viena iš šio mikrorajono įdomybių.

Lazdynai miškingas Vilniaus rajonas, vietovė apaugusi pušynais, lazdynais, kitais lapuočiais medžiais. XIX a. pradžioje dabartinio Lazdynų mikrorajono pietinėje pusėje būta kaimelio, kuris tokį vardą (lenk. Leszczynnik,  Leszczynka, Leszczyniaki) gavo dėl čia gausiai augusių lazdynų. Tačiau devynioliktas amžius yra tik mikrorajono vardo pradžia, žmonių šiose teritorijose gyventa daug seniau. Archeologinių kasinėjimų metu apylinkėse buvo aptikta akmens amžiaus radinių – neolito laikotarpio titnaginių dirbinių, mezolitinės gyvenvietės liekanų.

Šv. Jono Bosko bažnyčia. Nuotrauka: Vitoldas Tiukša

Dabartinį vaizdą Lazdynai įgavo XX a. septintajame dešimtmetyje. 1963 m. architektų grupė, vadovaujama Vytauto Čekanausko, parengė pirmąjį (iš keturių) Lazdynų projektą, o 1969 m. pavasarį čia jau atsikėlė gyventojai. 1974 m. Lazdynų architektams buvo paskirtas aukščiausias sovietmečio apdovanojimas – valstybinė Lenino premija. Tai buvo pirmas kartas, kai ši premija teikta už gyvenamojo rajono įkūrimą. Žiedinio plano rajonas sudarytas iš keturių mikrorajonų su visais privalomais atributais: surenkamaisiais daugiaaukščiais namais, vietiniais prekybos ir buitinių paslaugų centrais, mokyklomis, vaikų darželiais, poliklinika. Lazdynuose vyrauja daugiabučiai gyvenamieji namai, sugrupuoti aplink pusiau atvirus kiemus, sublokuoti terasomis. Aplinkoje daug želdinių, miškelių, pėsčiųjų takų. Gatvių tinklas ir pastatų išdėstymas priderintas prie kalvoto reljefo. Tai suteikia rajonui savitumo.

Nuotrauka: Vitoldas Tiukša

Šiuolaikiniai Lazdynai jau nelabai tinka riešutavimui, bet čia verta apžiūrėti modernias skulptūras, sakralinį centrą. Šį centrą, kurio planą po nepriklausomybės paskelbimo taip pat sukūrė Vytautas Čekanauskas, sudaro bažnyčia,  koplyčia, vienuolynas ir parapijos namai. Šv. Jono Bosko Romos katalikų bažnyčioje vienu metu gali melstis iki 900 tikinčiųjų. O ar žinote, kad Lazdynuose įkurtas ir „vyriausiosios Lietuvos žiniuonės“ – Eugenijos Šimkūnaitės –  muziejus?

Jūsų dėmesiui elektroninė leidinio versija:

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

5 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Ar girdėjote kaukiančias perspėjimo sirenas?

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist