Vilniaus viešojo transporto istorija

Pirmasis transportas mieste – vežimai. Gatvės siauros, vingiuotos, o grindinys – ant žemės patiestos sijos ir skersai jų padėtos lentos.

XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje miestas smarkiai augo ir plėtėsi. Jis užėmė didelę dalį dabartinio senamiesčio teritorijos ir aukštumas Neries ir Vilnios santakoje. Plotu Vilnius prilygo daugeliui Rytų Europos miestų. Daugėjant transporto, XIII a. antroje pusėje susiformavo pastovus gatvių, kelių tinklas, pradedamas kloti tvirtesnis grindinys: medinis pradėtas keisti akmeniniu XV a. pradžioje. Kad geležimi kaustyti ratai ir arklių pasagos keltų mažiau triukšmo, ant grindinio kartais bûdavo paskleidžiama šiaudų.

Vėžikai dabartinių Rudninkų, Pylimo ir Šv. Stepono gatvių sankryžoje.

Vėžikai Rotušės aikštėje 1936 m.

Kol mieste gyveno vos keliolika tūkstančių gyventojų ir jo teritorija buvo nedidelė, susisiekimo arkliais visiškai pakako. Vilniui augant ir plečiantis, daugėjant krovinių, ilgėjant atstumui nuo vieno miesto galo iki kito, daugėjo ir transporto. XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje prekės ir žmonės vežti stipriais dvikinkiais vežimais – brikais ir paprastaisiais vienkinkiais valstietiškais vežimais. Aukštieji pareigūnai ir turtingesni gyventojai jodinėjo arkliais arba važinėjo karietomis, traukiamomis dviejų, trijų ir daugiau arklių. 1821 m. mieste buvo 1354 arkliai, 310 valstietiškų vežimų, 374 brikai, 442 karietos bei ekipažai. Tačiau ir ši susisiekimo priemonė buvo prieinama tik turtingiesiems: vežikais neturtingi miesto gyventojai beveik nesinaudojo, krovinius gabendavosi patys arba samdydavosi nešikus. 1852 m. mieste įsteigtas net specialus nešikų cechas. Korespondencijai gabenti ir susisiekti su kitais miestais buvo pašto transportas. XIX a. viduryje iš Vilniaus ėjo penki pašto keliai: į Ukmergę, Trakus, Švenčionis, Lydą ir Minską. Pašto transportu vežti ir keleiviai.

1862 m. baigtas tiesti geležinkelis Petrapilis – Vilnius – Varšuva. Geležinkelis skatino miesto ekonominį gyvenimą, o kartu ir transporto vystymąsi. Atsirado pirmasis miesto masinis keleivių transportas – diližanai. Diližanu, kurį traukė keturi arkliai, kinkomi vienas šalia kito, galėdavo važiuoti 10 keleivių. Kinkyti arklius vieną paskui kitą buvo leidžiama tik aukštiems valdžios pareigūnams. Vėliau mieste atsirado vežimai su guminėmis padangomis. Jie važinėjo daug greičiau ir kėlė mažiau triukšmo, bet po lietaus aptaškydavo praeivius, todėl miesto dūma 1899 m. priėmė specialų nutarimą, kad vežimai su guminėmis padangomis po lietaus ir palaisčius gatves važinėtų tik žingine.

Jau tada rūpintasi eismo saugumu: 1896 m. patvirtintos eismo taisyklės, kuriomis nustatytos savaeigių ekipažų vairuotojų bei vežikų teisės ir pareigos, nustatyta apmokėjimo tvarka. Vežioti keleivius leista tik lengvaisiais vienkinkiais ir dvikinkiais vežimais, pagamintais pagal miesto dūmos patvirtintus pavyzdžius. Mieste jie galėdavo stovėti tik nustatytose vietose.

Vežikai Katedros aikštėje. S. F. Fleury nuotrauka 1863 metai

Vėžikai Gedimino pr.

Visuomeniniai ekipažai – omnibusai, kurie tuo metu jau vaþinėjo mieste, irgi turėjo atitikti patvirtintus pavyzdžius. Be to, ant kiekvieno omnibuso gerai matomoje vietoje turėjo būti užrašas, nurodantis išvykimo laiką, vietą, kokiomis gatvėmis važiuoja, galinė stotis ir kaina. Vežti daugiau keleivių negu nustatyta griežtai drausta.

Miestui augant, reikėjo ieškoti geresnių transporto priemonių. Buvo nutarta įrengti arklinį tramvajų. 1891 m. miesto dūma sudarė sutartį su inžinieriumi A. Gorčiakovu, kuris įsipareigojo savo jėgomis nutiesti tramvajaus linijas ir gavo už tai monopolio teisę 35 metams. 1892 m. linijų tiesimo ir monopolio teisę jis perdavė Rusijos miestų ir priemiesčių arklinių geležinkelių bendrovei. 1893 m. pirmoji tramvajaus linija baigta tiesti ir iškilmingai atidaryta. Arklinis tramvajus, vadinamoji „konkė”, buvo nauja, progresyvesnė visuomeninio transporto rūšis. Vėliau veikė trys tokio tramvajaus linijos: iš miesto centro į geležinkelio stotį, Užupio ir Antakalnio priemiesčius. Bendras arklinio tramvajaus linijų ilgis buvo apie 10 km, juose dirbo daugiau kaip 150 darbininkų.

Vargingieji miesto gyventojai „konke” važinėdavo mažai, nes buvo gana brangu. Darbininkas už nuvažiavimą į darbą ir parvažiavimą vidutiniškai turėdavo išleisti apie septintadalį darbininkė – trečdalį darbo dienos užmokesčio. Tačiau arklinis tramvajus vis dėlto palengva išstūmė omnibusus ir diližanus iš miesto centro į priemiesčius. 1909 m. „konke” važiavo 26730 keleivių. Vidutiniškai vilnietis „konke” važiuodavo 14 kartų per metus.

Vilniuje pirmieji lengvieji automobiliai ir autobusai miesto centre pradėjo važinėti 1905 metais. Georgijaus prospekte (dabar – Gedimino pr.) įsikūrė garažas, kurio autobusai vasaros metu veždavo keleivius nuo Gedimino aikštės iki Verkių.

Nuo to laiko automobilių skaičius, nors ir lėtai, bet augo. 1908 m. lapkričio 8 d. įvyko, pirmasis auto įvykis: Katedros aikštėje automobilis užvažiavo ant vežiko, stipriai sužeidė arklį bei sulaužė vežimą.

1908 metais Vilniaus gubernijos gyventojas V. Ščerbakovas kreipėsi į Vilniaus miesto valdžią, prašydamas leisti atidaryti tris autobusų maršrutus. Jau buvo nupirkti ir autobusai, bet spaudžiant vežikams miesto valdžia neleido atidaryti reguliaraus autobusų eismo, nes vežikai liks be darbo. Mat pirmaisiais šio amžiaus dešimtmečiais Vilnius buvo vežikų karalystė. Automobilių pasirodymas sukėlė jų didžiulį nepasitenkinimą. Vežikai primėtydavo į kelio važiuojamąją dalį įvairių aštrių daiktų, kurie dažnai sugadindavo automobilių padangas, taip trikdydami normalų susisiekimą.

1913 metais Vilniuje važinėjo tik keliolika įvairių markių automobilių ir net 1154 vežikai. Autobusai daugiausia buvo nedideli (14-16 vietų), bilietas, važiuojant iš Rotušės aikštės iki Verkių, kainuodavo 30-35 kapeikas.

Reguliarus autobusų eismas mieste prasidėjo tik 1926 metais, automobilizacijos tempai buvo minimalūs: 1930 metais Vilniaus krašte registruoti 157 lengvieji automobiliai, 168 taksi, 210 autobusų, 63 sunkvežimiai, 39 motociklai.

Vienas iš Ruch Wileński firmos, priklausiusios Autobusų kooperatyvui (Spółdzielnia Autobusowa), autobusų. 1928 m.

Vilniaus autobusai per 1931m. potvynį.

TOMMAK firmos kolektyvas ir autobusai garažo Legionų g. (dabar Savanorių pr.) 2 fone.

Pirmieji keleiviniai autobusai kursavo trimis linijomis, maždaug tais pačiais maršrutais, kaip anksčiau arklinis tramvajus: Geležinkelio stotis – Rotušės aikštė – Žvėrynas, Stotis – Antakalnis ir Stotis – Kalvarijų gatvė. Po trejų metų buvo atidarytos dar trys linijos: Ukmergės gatvė – Prekių stotis, Katedros aikštė – Polocko gatvė ir Didžioji Pohulianka. Šiais maršrutais važinėjo nedideli (14-15 vietų) autobusai. Važiavimas jais kainavo brangiai: 20 grašių už vieną tarpstotę, o 4 grašius kainavo 1 kg cukraus, todėl taupumo sumetimais miesto gyventojai į darbą ir iš darbo, nepaisydami didelių atstumų, ėjo pėsti. 1928 m. minėtomis linijomis kursavo 63, o šiek tiek vėliau, 1932- 1937 m., tik 25-34 autobusai. 1932 m. autobusų linijų buvo 8, pervežta daugiau kaip 5 mln. keleivių. Vėlesniais laikais linijų sumažėjo iki 6.

Vilnius 1936-1937 m. Vairuotojai ir konduktoriai prie autobuso „Saurer“

Tarpukario autobusas. Maršrutas Savivaldybės a. – Jeruzalė – Verkiai

Kai 1939 metais Lietuva atgavo Vilnių, jame gyveno apie 200 tūkst. gyventojų. Eismas mieste buvo organizuotas prastai, gatvės – be kelio ženklų, mažai transporto priemonių. Vilniaus miesto savivaldybės įkurta „Autobusų susisiekimo įmonė” pradėjo darbą 1940 m. sausio 1 d. Reguliariam eismui į gatves išvažiuodavo 26 autobusai. Per vieną dieną miesto transportu naudojosi apie 21 tūkst. keleivių. Tuo metu būta 4 maršrutų: Geležinkelio stotis – Žvėrynas, Geležinkelio stotis – Kareivinės (Šnipiškės), Vingio parkas – Antakalnis, Rotušės aikštė – Geležinkelininkų ligoninė.

Savivaldybė, siekdama mažinti transporto priemonių kainą, užsienyje pirko tik autobusų važiuokles, o kėbulus gamino Vilniuje, Žvėryne, Pušų gatvėje.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos – TSRS karas. Sovietinė kariuomenė bei valdininkai, traukdamiesi nuo greitai artėjančios vokiečių kariuomenės, rekvizavo miesto autobusus bei kitą autotransportą ir jais išvyko į Rytus. Kelis autobusus, likusius po 1941 m. birželio 22-osios, vokiečiai rekvizavo karo reikmėms, tad gyventojai liko be autotransporto, nei miesto, nei tarpmiestinio autobusų susisiekimo taip pat neliko. Turtingesni gyventojai naudojosi vežikų paslaugomis, kiti vaikščiojo pėsčiomis.

Pasibaigus karui, 1945 m. Vilniuje važinėjo šiek tiek daugiau nei 160 vežikų. 1945 metais lapkričio mėn. 18 d. įkurtas Vilniaus keleivių susisiekimo kontoros autobusų parkas. Pirmoji bazėė buvo Ukmergės g. 1. Vėliau, 1948 m., bazė persikėlė į Savanorių alėją 20 (vėliau – Raudonosios Armijos pr.). 1946 m. kovo 13 diena laikoma reguliaraus keleivių susisiekimo pradžia Lietuvos sostinėje pokario metais. Vilniaus miesto keleivių susisiekimo kontora turėjo 17 senų trofėjinių autobusų. Tą dieną atidarytas pirmas reguliarus maršrutas Žvėrynas – Geležinkelio stotis, o netrukus autobusai pradėjo kursuoti dar dviem maršrutais 1948 metų pabaigoje organizuotos šešios miesto ir keturios priemiesčio susisiekimo linijos, kurių bendras ilgis – 290 kilometrų. 1950 m. sostinėje veikė jau dešimt autobusų linijų.

Keleivinis autobusas Gedimino gatvėje (dab. Gedimino pr.). Vilnius. 1946

Kapsuko (Jogailos) ir Stalino (Gedimino pr.) gatvių kampas 1949 m.

Vilniaus autobusų parkas 1951 m.

1953 m. tarpmiesčio ir priemiesčio maršrutams aptarnauti įrengiama autobusų stotis Daukšos g., po metų persikėlusi į Liepkalnio gatvę. 1958 m. atidaryta nauja autobusų stotis Sodų gatvėje.

Atsižvelgus į vis didėjančius vilniečių poreikius ir susisiekimui Vilniaus mieste pagerinti 1956 m. spalio 4 d. Komunalinio ūkio valdybos sprendimu įkurtas Vilniaus troleibusų parkas. Tuo metu parkas turėjo 8 troleibusus (planinis skaičius – 25), dirbo apie 50 darbuotojų. 1956 m.lapkričio 6 d. atidarytas pirmasis troleibusų maršrutas Stotis – Antakalnis. Tądien į sostinės gatves išriedėjo pirmieji septyni troleibusai, keleivius vežę maršrutu „Antakalnis – Stotis“. Tiesa, prieš tai buvo nutiestas 7,8 kilometro ilgio kontaktinis tinklas.

Vienas pirmųjų troleibusų Komjaunimo (dab. Pylimo) ir Partizanų (dab. Naugarduko) gatvių sankryžoje. 1955 m.

Antrosios troleibusų linijos „Geležinkelio stotis — Antakalnis“ troleibusas Komjaunimo (dab. Pylimo) gatvėje. Vilnius. 1956. L. Morozovo nuotr.

Jau po metų – 1957-aisiais – buvo realizuotas antrasis maršrutas Stotis – Žvėrynas. Taip kasmet Vilniuje buvo nutiesiamos vis naujos kontaktinio tinklo linijos, sukuriami nauji maršrutai. 1967 – aisiais, praėjus vienuolikai metų nuo pirmųjų troleibusų išriedėjimo į gatves, Vilniaus miestas jau galėjo didžiuotis net 13 maršrutų, kurių bendras ilgis siekė 217 kilometrų. Beveik visi šiandien veikiantys maršrutai sostinėje buvo įrengti iki 1975-ųjų metų. Plečiantis maršrutų tinklui jų ilgis nuo 7,8 kilometrų (1956 m.) padidėjo daugiau nei 30 kartų – iki 480,6 kilometro.

Troleibusų laidai Tilto g. Nuotrauka: Romualdas Rakauskas.

Antanas Sutkus. Katedros aikštė. 8 linija: Žalgirio – Kalvarijų g. – Paupio g.

1958 m. sostinės parke būta 270 autobusų.

Nuo 1959 m. sausio 1 d. Vilniaus miesto vežimuose nustatomas vieningas 40 kapeikų tarifas (nuo 1961 metų, išleidus naujus rublius, – 4 kapeikos). Tais pačiais metais pradedami diegti kasos aparatai.