DogSpotas – tai ne pelno siekianti organizacija, kuri save vadina ne prieglauda, o suplotasnukių namais. Organizacijos įkūrėjai – Indrė Pileckienė ir Artūras Pileckis – jau 5-erius metus visą savo laiką ir dėmesį skiria nuskriaustiems, beglobiams bei ligotiems suplotasnukiams: prancūzų buldogams, anglų buldogams, mopsams, pekinams, bokseriams, o daugiausiai – šių veislių mišrūnams. Šiuo metu DogSpotas skelbia kampaniją, kurios metu renka lėšas savo idėjai įgyvendinti. Pasirinkęs „Indiegogo“ platformą, kurią aplanko milijonai žmonių iš viso pasaulio, DogSpotas siekia pristatyti savo kampaniją žmonėms, neabejingiems beglobių gyvūnų likimui.

Iš pradžių idėja buvo kitokia

Indrės teigimu, pradžioje suplotasnukiai buvo gelbėjami iš noro padėti tik keliems nuskriaustiesiems. „Pradinė idėja buvo priimti 1 ar 2 suplotasnukius, pasirūpinti gydymu, reikalingomis procedūromis, o tada ieškoti jiems namų. Didelių planų tada nebuvo. Bet paskui pamatėme, kad krūvis auga ir norėdami padėti didesniam kiekiui gyvūnų be globėjų-savanorių neišsiversime, – pasakoja I. Pileckienė. – Pirmaisiais savanoriais-globėjais tapo draugai, tėvai, pažįstami. Per penkerius metus suformavome tinklą visoje Lietuvoje ir šiuo metu turime daugiau nei 30 savanorių-globėjų Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Alytaus, Druskininkų, Panevėžio miestuose. Jie savanoriškai, be jokio atlygio slaugo, prižiūri ir ruošia mūsų globotinius naujiems namams.“

Šiuo metu veikla neįtikėtinai išsiplėtė. „Esame viena iš nedaugelio organizacijų, kurios užsiima tam tikros rūšies gyvūnų gelbėjimu. Šiuo atveju – suplotasnukių. Globojame anglų buldogus, mopsus, prancūzų buldogus, bokserius, pekinus, o daugiausiai – šių veislių mišrūnus. Todėl savo veiklą vadiname „nišine“, –  teigia Indrė Pileckienė. Organizacijoje net ir tiems globotiniams, kurie neturi šansų rasti namų, kurie yra labai „nepatogūs“, pvz., nevaldo galinių letenų, nėra taikoma eutanazija, ir niekada nenusigręžiama bei nesakoma „NE“ suplotasnukiui, kuriam reikia pagalbos, dėl jo ligų, medicininių poreikių ar amžiaus. Indrė stebisi, kad su laiku, šuniukų skaičius tik auga, o žmonių sąmoningumas apie šunų priežiūrą – vis dar labai atsilieka. „Nors nemažą globotinių dalį priglaudžiame iš daugyklų, bet ir iš namų priimti gyvūnai rodo, kad žmonėms vis dar trūksta žinių, kaip tinkamai prižiūrėti suplotasnukius. Gyvūnų auginimo bei priežiūros kultūra Lietuvoje – dar besiformuojanti, sakyčiau, žengianti pirmuosius žingsnius. Žmonės turėtų suprasti, kad gyvūnas nėra skirtas atlikti tam tikrą funkciją – signalizacijos, apsaugos ar žaislo vaikams. Juo labiau – šuo neprivalo uždirbti jums pinigų, todėl veisimą palikime tiems, kurie supranta ir išmano, – pasakoja I. Pileckienė. – Mano idealiame pasaulyje šuo yra šeimos draugas, kompanionas. Jo „funkcija“ – teikti geras emocijas, palaikyti draugiją ir kompaniją. Augintinis yra šeimos narys, kuris savo šeimininką ir šeimą myli besąlygiškai, be jokių išlygų.“

„DogSpoto kaimas“

Visą šį laiką DogSpotas buvo išlaikomas asmeninėmis lėšomis ir gerų žmonių aukomis. Norėdamas sumažinti finansinę naštą ir nuolatines skolas gyvūnų gydymo įstaigoms, DogSpotas kviečia visus prisidėti prie jų svajonės. Reabilitacijos centras arba kitaip DogSpoto kaimas – didžioji svajonė, dėl kurios taip ilgai ir sunkiai dirba visa ši organizacija. „Persikelti į DogSpoto kaimą nebuvo idėja, greičiau – būtinybė. Prieš ketverius metus, artėjant vasarai, pabiro naujokai, o savanorių-globėjų  smarkiai pritrūkome. Pradėjome ieškoti galimybės, kur galėtume bent laikinai įsikurti ir kas mus priimtų su krūva šunų. Taip radome apleistą sodybą, kurią jau keturis sezonus nuomojamės iš geranoriškų draugų už simbolinę kainą, – guodžiasi organizacijos įkūrėja. – Po daugiau nei penkerių metų darbo vis dar neturime savo patalpų, savo būstinės, vietos, kurioje galėtume priimti globotinius „čia ir dabar“. Didžiausią gaunamų aukų skiriame išlaidoms veterinarijos klinikose, o taip pat gyvūnų maistui bei vaistams.“

DogSpoto reabilitacijos centro tikslas – sukurti sąlygas ir priemones efektyvesniam globotinių reabilitavimui bei erdvę, kurioje jiems skirtą laiką nugyventų visi globotiniai, kurie taip ir nerado namų dėl savo amžiaus, ligų ar patologijų. DogSpoto veiklos principas skiriasi nuo daugumos prieglaudų, nes labiau primena namus. Organizacija neturi savo vietos, todėl visi priglausti šuniukai laikomi savanorių namuose. Gyvūnams nėra taikoma eutanazija, o pati organizacija stengiasi priimti visus beglobius augintinius, kuriems reikalinga pagalba ir namai.

Kadangi reabilitacijos centras bus įgyvendintas tik padedant geriems žmonėms, Indrė Pileckienė žada, kad duris atvers visiems norintiems: „Matome daug žmonių, kurie nori atvykti, susipažinti su globotiniais bei mūsų veikla, atvežti paramos daiktais. DogSpoto kaimas taptų vieta, kurioje rengtume atvirų durų dienas, kviestume žmones aplankyti globotinius. Taip pat planuojame paskaitas apie gyvūnų reabilitaciją, nes informacijos šia tema labai trūksta, o kiekvieną kartą pasakoti atskirai kiekvienam pageidaujančiam – ganėtinai sunku, nes reikia atsitraukti nuo kasdienių globotinių priežiūros bei tvarkymo darbų. Paskaitos grupėms leistų dirbti efektyviau.“

Reabilitacijos centras taip pat padėtų sumažinti finansines išlaidas, nes jame planuojamos gydymo erdvės: karantino vieta, procedūrų kambarys. Taip pat įvairiausios reabilitacijos priemonės: bėgimo takeliai, balansiniai kamuoliai, stimuliuojantys kilimėliai, kitos šunų mankštai reikalingomis priemonės. Viena iš labiausiai reikiamų procedūrų šunims – hidroterapija. Globotiniai dažnai turi stuburo bei kelių girnelių problemų, kurios reikalauja daug gydymo išlaidų ir laiko. Lauke bus įrengtas baseinas, nes vandens procedūros naudingos šunims po stuburo išvaržų, girnelių operacijų bei pasitarnauja raumenims stiprinti.

Modelis paremtas užsienio praktika

Siekdama užtikrinti, kad organizacija eina teisingu keliu, I. Pileckienė teigia, kad tokia DogSpoto kaimo idėja, neatsirado iš niekur. „Iš esmės, visas mūsų veiklos modelis pagrįstas užsienio praktika. Niekada neįsivaizdavau, kad mano globotiniai būtų laikomi narvuose, voljeruose, vienoje patalpoje. Galbūt todėl, kad pirmieji globotiniai atkeliavo į mūsų namus ir gaudavo lygiai tą patį, ką mūsų augintinė, prancūzų buldogo mišrūnė Bora. Tą patį maistą, tokias pat petnešas, skanėstus, o ir gydėme kaip savo šunį. Nenorėjome, kad globotinis būtų laikomas „prastesniu“. Priešingai, norėjosi nuskriaustam gyvūnui suteikti maksimaliai daug, – pasakoja organizacijos įkūrėja. – Laikui einant pradėjau domėtis, kaip veikia „pug rescue“ ir panašios organizacijos užsienyje. Jų idėjos nekopijavome, bet jos tapo sektinu pavyzdžiu – kai kuriuos veiklos aspektus pritaikydavome savo veiklai, kitų – atsisakydavome. Bet kokiu atveju, kitų šalių modeliai leido plačiau pažvelgti į savo veiklą ir drauge suprasti, kad einame teisinga linkme.“

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

0 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist