„Miesto vyriausiasis architektas gali palikti savo pėdsaką – aš visuomet kalbėjau apie tai, kad reikia skatinti miesto vidinę, o ne išorinę plėtrą, tą ir bandau įgyvendinti”, – paklaustas apie savo įtaką Vilniui, teigia Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Mindaugas Pakalnis. Su juo kalbamės apie mūsų sostinės identitetą, svarbiausias aktualijas bei ateities viziją.
Kas geriau, jei ne Vilniaus miesto vyriausiasis architektas gali pajusti, apčiuopti jo architektūrinį identitetą. Koks yra jūsų santykis su Lietuvos sostine?
Vilniuje negimiau, bet čia gyvenu nuo 5-erių. Taigi, kaip žmogus susiformavau šiame mieste. Architektūra į mano gyvenimą atėjo per domėjimąsi paveldu, Vilniaus senamiesčiu. Norėjau žinoti, kodėl jis toks, koks jis buvo anksčiau – būtent svajodamas tapti restauratoriumi pasirinkau šią profesinę sritį. Po to likimas lėmė, kad po architekto ir restauratoriaus praktikos Vokietijoje, Lietuvoje pasukau į urbanistikos sritį. Šį posūkį paskatino mane mokę žmonės – prof. J. Vanagas, prof. Z. Daunora, raginę pasidalinti užsienyje įgyta patirtimi miesto plėtros reglamentavimo srityje. Dabar tikrai nesigailiu, kad, dirbant savivaldybės įmonėje „Vilniaus planas“, teko rengti ypatingai svarbius miesto plėtojimo planus – Naujamiesčio, Pilaitės, studentų miestelio Saulėtekyje, šiuo metu realizuojamo „Architektūros parko“ Paupyje. Ypač reikšmingas darbas buvo šiuo metu galiojantis Vilniaus miesto bendrasis planas. Paskutinius du metus gavau galimybę išbandyti save vyriausiojo miesto architekto pareigose. Tai – rimtas profesinis iššūkis ir didžiulė atsakomybė, kadangi miestas sparčiai vystosi, auga, ir klaidos, padarytos dabar, gali brangiai kainuoti ateityje. Kainuoti ne tik ekonomine, bet ir savitumo išsaugojimo bei plėtojimo prasme.
Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokią ją matote jūs?
Vilnius man jis pirmiausia yra ne konkretūs pastatai o, visų pirma, miesto erdvės, gyvenimo būdas, miesto pojūtis. Man Vilnius iš karto asocijuojasi su tuo didžiuoju viešųjų erdvių ratu, kurį gali apeiti Gedimino prospektu, Pilies, Vokiečių, Vilniaus gatvėmis, su visais čia šurmuliuojančiais žmonėmis, daugybe kultūrų, kalbų. Vilnius yra tolerantiškas miestas, kuriame niekad nebuvo vienos dominuojančios kultūros, jos maišėsi tarpusavyje – jau vien tai, kad provoslavų cerkvės buvo statomos gotikiniu stiliumi, daug ką pasako. Šalia Pilies gatvės turime ukrainiečių Vilniaus unitų bažnyčią – tipiškas pavyzdys, kaip tas kultūrų mišinys davė konkrečius fizinius rezultatus. Kaip urbanistui, man įdomi Vilniaus urbanistinė tapatybė – kuo ji kitokia, išskirtinė. Vilnius atsirado vietoje, kuri gamtiniu požiūriu dar labai jauna. Prieš 10–12 tūkstančių metų čia dar tik baigė tirpti ledynas, o tuo metu kitoje pasaulio dalyje žmonės jau ant lentelių bandė užsirašyti derliaus daiginimo „receptus“. Vilnius formavosi labai skirtingai, priklausomai nuo laikmečio: viduramžių miesto radialinis planas, formavęsis stichiškai, vėliau atsirado Naujamiestis, kuris jau buvo planuojamas tvarkingai, stačiakampiais kvartalais. Senieji vilomis užstatyti miesto priemiesčiai – Žvėrynas, Rasos, Užupis – žavūs savo masteliu, želdynų gausa ir netikėtai didelio miesto viduryje aptinkama ramybe. Taigi, toks skirtingas mesto gatvių ir aikščių planas, skirtinga pastatų, erdvių, žalių erdvių morfologija žaliųjų ledynmečio laikų upės šlaitų fone lėmė Vilniaus miestovaizdį, jo savitumą, kurį formuoja tiek žmonės, tiek gamtinė aplinka, tiek istorinis paveldas.
Vienas iš būdų formuoti ateities Vilnių – šiuo metu rengiamas bendrasis miesto planas. Patiko viename interviu išsakyta jūsų mintis, jog jis nėra pageidavimų koncertas – tai yra interesų derinimo dokumentas…
Praėjusiame miesto bendrajame plane buvo suformuotos tik pagrindinės, miesto plėtros ideologiją nustatančios miesto plėtojimo gairės, o šiame einama toliau į detales, bandoma nustatyti kiekvieno rajono charakteringus, susiklosčiusius gyvensenos bruožus, viešų ir privačių erdvių formavimo, užstatymo principus, ir juos įteisinti kaip būdingus tai teritorijai. Kitaip tariant, ieškoma konkrečių tapatumo ženklų konkrečioje teritorijoje. Kai rengiamas toks dokumentas, paprastai būna daug nepasitenkinimo, nes planavimas savo esme pirmiausia yra kompromiso paieška. Kompromiso paieška – tai tarpusavio nuolaidų ir susitarimų kelias, o ne vienos kurios nors interesų grupės dominavimą užtikrinantis dokumentas. Diskusijos visuomet yra gerai, tik svarbu, kad jos vyktų civilizuotai bei konstruktyviai. Norisi diskutuoti apie principinius dalykus, lemsiančius miesto ateitį ir gyvenimo kokybę, bet nenueiti į teisines diskusijas, kuomet galutinį žodį taria teismas. Šiuo metu rengiamas dokumentas tęsia dabar galiojančio plano principus. Juk miesto formavimas nėra toks dalykas, kur gali tiesiog nuspręsti ir viską greitai, kardinaliai pakeisti. Miesto raidą galima kreipti į vieną ar kitą pusę, bet tai yra daug laiko, investicijų ir pastangų reikalaujantis procesas. Rengiant šį planą, didelis dėmesys skirtas ne tik teritorijų plėtros galimybių reglamentavimui, bet ir miesto infrastruktūros plėtojimui: socialinės, kultūrinės, susisekimo, inžinerinės. Ypatingas nagrinėtas iššūkis – judumo problemos sprendimas. Vis netyla diskusijos apie dviračius ir pėsčiuosius, automobilius, tramvajų, metro, greituosius autobusus. Mums reikėjo pasiūlyti tiek miesto struktūrai, tiek jo ekonominėms galimybės adekvatų sprendimą, kuris taip pat neužkirstų kelio galingesnių viešojo transporto rūšių įvedimui ateityje.. Čia susiduriame su iššūkiu, nes, norėdami turėti europietišką miestą, visi tikimės su automobiliu keliauti nuo durų iki durų, laisvai judėti miesto centre. Taip, deja, neišeis – arba turėsime europietišką, arba amerikietišką miestą. Tad dabar siūlomas kelias yra plėtoti viešąjį transportą, vystyti greitųjų autobusų atskirose juostose tinklą, skatinti dalinimosi automobiliais paslaugos plėtojimąsi, taip kuriant pigesnę ir patogesnę alternatyvą individualiam automobiliui.
Prakalbote apie gyventojų interesus. Ar šiuo metu visuomenė pakankamai dalyvauja, sprendžiant svarbius miestui klausimus?
Šiuo klausimu mes dar nesame taip toli pažengę kaip europietiški miestai. Turime stiprias „antistatybines” bendruomenes, kurios nenori pokyčių savo artimiausioje aplinkoje, kiekvienas statytojas jų yra kritikuojamas. Ta diskusija dažnai peržvengia korektiškos diskusijos ribas iš abiejų pusių. Mes dar tik mokomės civilizuotos, gilesnės diskusijos. Tam, kad bendruomenė dalyvautų procese, turėtų įtakos sprendimams, ją reikia įtraukti ne tada, kuomet jau ateinama kasti pamatams duobės, o nuo pat pradžių. Bent jau dėl to visi sutariame. Tačiau tai yra sudėtingas ir ilgas procesas. Vakarietišku atveju, statomi „infoboksai”, kuriuose specialistai bendrauja su gyventojais, pastarieji teikia savo pasiūlymus, vėliau jie savo pasiūlymų realizavimą mato konkrečiame projekte – tokiu būdu projektas tampa ir aplinkinių gyventojų projektu. Pas mus vis dar einama kitu keliu. Kaip ir, sakykime, teritorijų planavimo įstatymas, kuriame viskas buvo vedama į procesų trumpinimą: siekiama kuo greičiau išduoti leidimą viešumo ir dalyvavimo sąskaita. Bendruomenės atžvilgiu tai tikrai nėra gerai, o kokybiškas procesas negali vykti žaibo greičiu – tą turime suvokti. Kuomet, iš anksto kokybiškai, realiai neinformavus gyventojų, jau ateinama kasti pamatų duobės, gauname ne bendruomenės įtraukimo procesą, o užprogramuotą konfliktą. Žinoma, net rengiant Vilniaus miesto bendrąjį planą, pastebime, kad besidominčių, naujas idėjas miestui siūlančių miestiečių daugėja – ir tai yra labai geras pokytis. Vilniečiai pakankamai palankiai vertina gyvenimo kokybę mūsų mieste. Čia gyventi gera, didžioji dalis gyvenimu Vilniuje džiaugiasi, o kartais kylantis triukšmas, natūralus medijų siekis išpūsti konfliktus, dažnai iškreipia vaizdą ir sudaro įspūdį, jog visiems yra viskas blogai.
Kokias pagrindines Vilniaus miesto problemas įžvelgiate?
Reikia svarbių susitarimų dėl miesto plėtojimo. Ar mes norime kompaktiško, ar labiau išskydusio miesto. Turėdami pastarąjį variantą, būsime labiau priklausomi nuo automobilių, bus daugiau gatvių, daugiau stovėjimo aikštelių, mažiau kompaktiškų erdvių. Dažnai norima nesuderinamų dalykų: namo netoli miško, ežero, be kaimynų, bet kad šalia būtų stotelė, mokykla, gydymo įstaigos – tas nelabai įmanoma. Jaunimas šiuo metu jau mažiau galvoja apie gyvenimą toliau nuo miesto, labiau apie gyvenimą jame. Labai džiugina procesai Naujamiestyje, kur buvusios gamyklų teritorijos tapo patrauklios plėtrai. Juk, turėdami miesto centre neišnaudotų teritorijų, statėme jo pakraščiuose, sakykime, Perkūnkiemio rajoną, kas buvo iš tiesų didelis smūgis visam Vilniui. Vieta be savitumo, be erdvės, su kuria žmogus galėtų save identifikuoti, per daug gyventojų – tai tradicinis kelias susiformuoti socialinių problemų židiniui.
Didelis iššūkis miestui yra sovietinių rajonų žiedas apie miesto centrą. Čia stebimi sparčiausi gyventojų senėjimo procesai. Jeigu šie rajonai netaps patrauklūs gyventi jaunoms šeimoms, kurioms reikia pirmiausia saugios, vaikų auginimui tinkančios aplinkos ir infrastruktūros, šis žiedas gali tapti socialinių problemų žiedu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Taip atsitiko apie kai kurių Vokietijos, Prancūzijos miestų centrus. Reikėjo didžiulių investicijų, kad šia rajonai vėl taptų saugūs ir patrauklūs.
Į kokius kitus pasaulio miestus Vilniui reikėtų lygiuotis?
Kiekvienas miestas yra kitoks, tad sakyti, kad darykime taip, kaip darė jie, ir bus gerai, negalime. Vilnius man savo dvasia iš dalies primena Berlyną – savo kosmopolitiškumu, laisvumu, neišnaudotų erdvių gausa, sovietiniu paveldu. Gal dėl to, kad dalis mano jaunystės ir praėjo tame mieste (šypsosi – aut. past.). Mane taip pat žavi skandinavų, ypač danų ir švedų, gebėjimas savo miestus plėtoti, saugoti ir tvariai, pragmatiškai vystyti. Manau, kada nors mes iki to pribręsime.
Kaip vertinate Vilniaus pokyčius per pastaruosius, 10–15 metų? Kokius paskutiniojo dešimtmečio čia įgyvendintus projektus išskirtumėte?
Manau, kad Vilnius per šį laikotarpį labai pasikeitė. Iki kokių 2004 metų atrodė, kad nieko čia neatsitiks, niekas nepasikeis, neturėjome nei lėšų, nei didelio žmonių noro gyventi pačiame mieste. Tuomet prasidėjo statybų bumas, laukinės plėtros etapas, kuris tęsėsi iki 2008-ųjų. Šiuo laikotarpiu pridaryta nemažai klaidų, kaip Savanorių pr. 1 aukštybinis pastatas, taip pat pirmasis Vilniaus dangoraižis, pramintas „žaliu trintuku”, ir panašių, mano supratimu, miesto savitumą pažeidžiančių dalykų. Po 2008-ųjų, kuomet žmonių mąstymą supurtė krizė, buvo suprasta, jog ne bet koks turtas turi vertę. Kadangi žmonės pradėjo ieškoti kokybės, tai turėjo atsispindėti ir vystytojų darbuose. Kita vertus, į miestą atėjo ir nemažai vakarietiškų, ypač skandinaviškų kompanijų, kurios atnešė supratimą apie kokybiškus biuro pastatus. Iki šiol tęsiasi kokybės ieškojimo etapas, atėjęs po laukinės plėtros etapo, pabaigto krizės. Manau, dešiniojo Neries kranto projektas yra vienas iš sėkmės pavyzdžių, kai sugebėjome neapstatyti viso senamiesčio bokštais, o koncentruoti juos vienoje vietoje, formuodami XXI amžiaus vertikalios raiškos miestovaizdį, tvariai papildantį Vilniaus miesto panoramas. Buvusio Žalgirio stadiono teritorijos virsmas miesto centro dalimi, didesnio mastelio pastatų ir viešų erdvių atsiradimas ten, mano nuomone, taip pat yra geras dalykas. Nekantrauju pamatyti baigtą „Architektūros parko“ Paupyje projektą, kuris, manau taps puikiu konversijos istorinėje aplinkoje pavyzdžiu.
Architektūra iš istorinės pusės dažnai siejama su įtaka, nes tai yra būdas kontroliuoti, daryti įtaką miestui. Ar pritariate šiam teiginiui? Kokią įtaką Vilniui darote jūs?
Žinoma, tiek architektūra, tiek urbanistika daro didžiulę įtaką visuomenės raidai. Mūsų miestas yra iš trijų dalių: istorinis, sovietinis ir periferinis-individualistinis. Jos pasižymi visai skirtinga architektūra, urbanistika, pastatų ir erdvių tipologija, jose gyvena visai kitokie žmonės. Architektūra suponuoja ir gyvenseną, ir galvoseną. Pro individualaus namo langą niekas nuorūkų į savo veją nemėto, o sovietiniame daugiabutyje tai dažnai daroma be jokio širdies graužimo – juk ne mano. Manau, kad viešųjų erdvių plėtojimo sprendimai svarbesni nei atskirų pastatų. Jeigu tu pastatei blogą namą, tai bus tik vienas blogas namas gatvėje. Visgi, jei sukūrei nepatrauklią viešąją miesto erdvę, gali numarinti didžiulę miesto dalį. Mano, kaip miesto architekto, viena iš pagrindinių funkcijų yra viešųjų erdvių sistemos kūrimas, palaikymas ir siekis jas daryti gyvomis, tad į tai dedame daug pastangų. Be abejonės, kad miesto vyriausiasis architektas gali palikti savo pėdsaką – aš visuomet kalbėjau apie tai, kad reikia skatinti miesto vidinę, o ne išorinę plėtrą, tą ir bandau įgyvendinti.
Kokią Vilniaus viziją matote?
Vilnius buvo ir liks tolerantiškas, demokratiškas, daugiakultūris miestas, atviras įvairioms idėjoms bei žmonėms. Taip pat tikiu, jog jis bus miestas, atviras architektūrinėms idėjoms, nebijantis eksperimentuoti, nevengiantis raidos bei kaitos, „neužsikonservavęs”. Kartu suvokiantis savo praeitį ir saugantis savo paveldą. Vilnius turi didelį potencialą regione, mes konkuruojame su daugeliu kitų miestų. Žiūrint į ateities prognozes, jeigu Ryga taip mažės, o Vilnius taip laikysis, apie 2035-uosius šios sostinės bus vienodo dydžio. Taigi, įgauname vis didesnį svorį regione ir reikia tuo pasinaudoti, kad taptume dar reikšmingesniais. Kad žmonės, besirenkantys kur gyventi: Amsterdame, Barselonoj ar Varšuvoj, į savo pirmaeiles opcijas įtrauktų ir Vilnių. Visi miestai konkuruoja dėl talentų, o talentų kuriama pridėtinė vertė bei apie juos kunkuliuojantis kultūrinis gyvenimas kelia gyvenimo kokybę. Manau, Vilnius bus jaunas, veržlus miestas, kur jauni (ir ne tik) žmonės galės rasti sąlygas kokybiškam gyvenimui.
Parengė Eglė Kirliauskaitė
