Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir visos Lietuvos paveldo nacionalinius rinkinius papildė įspūdinga muziejinė vertybė – Lenkijos ir Lietuvos princo Jono Kazimiero Vazos (1609-1672), vėliau tapusio Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1648-1668), portretas. Unikalus eksponatas buvo įsigytas Londono aukcione Sotheby’s. Jį, tarpininkaujant Valdovų rūmų muziejaus bičiuliui Viliui Kavaliauskui, padovanojo žinomas Kalifornijoje (JAV) gyvenantis lietuvių išeivijos teisininkas, visuomenininkas ir dosnus mecenatas Donatas Januta.
„Norėjau prisidėti prie mūsų svarbių kultūros ir paveldo vertybių grąžinimo į Lietuvą, kad turėtume ką palikti ateities kartoms”, – dovanodamas paveikslą, sakė mecenatas, pabrėždamas, kad jam svarbu, kad dovana nenuguls į Valdovų rūmų muziejaus fondus, o bus nuolat rodoma visiems muziejaus lankytojams.
Išeivijos lietuvis, tarpininkaujant žinomam žurnalistui ir kolekcininkui Viliui Kavaliauskui, bene prieš metus Valdovų rūmų muziejaus direktorių dr. Vydą Dolinską informavo apie tai, kad, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, norėtų dovanoti muziejui reikalingų eksponatų. Tuo metu pradėta ieškoti ne itin dažnai pasaulio aukcionuose parduodamų lituanistinių vertybių. Viena jų pasirodė šių metų gegužės mėnesio pradžioje surengtame Londono aukcione Sotheby’s. Ši lituanistinė vertybė iki tol buvo privačioje kolekcijoje Vokietijoje, o į Vilnių atkeliavo prieš pat Valdovų rūmų pabaigtuvių iškilmes. Tai Lenkijos ir Lietuvos princo Jono Kazimiero Vazos, vėliau tapusio Lenkijos ir Lietuvos valdovu, portretas, nutapytas garsaus XVII a. olandų kilmės tapytojo ir architekto Peterio Dankerso de Rėjaus (Peeter Danckers de Rij, 1605-1661). Šis ilgai gyveno Abiejų Tautų Respublikoje ir apie ketvirtį amžiaus dirbo Lenkijos ir Lietuvos valdovams.
Beje, vienas didžiausių ir svarbiausių dailininkui tekusių užsakymų buvo Varšuvos karališkosios pilies reprezentacinės salės – vadinamojo Marmurinio kambario (antikameros) – dekoravimas bei per 20 portretų, vaizdavusių Jogailaičių, Vazų ir Habsburgų dinastijų atstovus, sukūrimas. Keli šios serijos portretai išlikę iki šių dienų. Vienas jų, vaizduojantis Švedijos karalių Joną III Vazą – Respubliką valdžiusios Vazų giminės atšakos pradininką, saugomas Lietuvos dailės muziejuje, o jo kopija puošia Valdovų rūmus. Valdovų rūmuose taip pat rodoma ir kito P. Dankerso de Rėjaus sukurto portreto, vaizduojančio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerį kunigaikštį Albrechtą Stanislovą Radvilą, kopija.
P. Dankersui de Rėjui buvo priskiriamas ir Šv. Kazimiero koplyčios sukūrimas bei dekoravimas, taip pat darbai Valavičių koplyčioje Vilniaus katedroje ir Sapiegų funduotoje Šv. arkangelo Mykolo bernardinių bažnyčioje. Su Lietuva siejama ir dailininko tragiška gyvenimo pabaiga: 1661 m. prie Vilniaus buvusiuose Rūdninkuose P. Dankersą de Rėjų užpuolė ir mirtinai sužeidė plėšikai, tačiau, pasak legendos, talentingas dailininkas prieš mirtį dar spėjo nupiešti užpuolikų portretų eskizus, pagal kuriuos šie buvo sugauti ir nubausti.
Dailės istorikė habil. dr. Rūta Janonienė taikliai pastebėjo, kad dovanotame Lenkijos ir Lietuvos princo Jono Kazimiero Vazos portrete meistriškai pavaizduotas valdančiosios dinastijos atstovas, taip pat jis pasižymi giliu psichologizmu. Tai buvo paskutinis valdovas, rezidavęs Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje iki jų suniokojimo ir nusiaubimo XVII a. vidurio Maskvos okupacijos metais. Nuo vaikystės jis buvo rengiamas valdovo sostui, tačiau jaunystėje spėjo paragauti kariškio, diplomato ir dvasininko duonos. Įtartas kaip galimas Habsburgų agentas, pirmojo ministro ir kardinolo Armano Žano de Rišeljė (Armand Jean du Plessis de Richelieu) nurodymu buvo suimtas ir įkalintas Prancūzijoje. Susijęs su jėzuitų ordinu Jonas Kazimieras Vaza netgi buvo tapęs Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu, tačiau po netikėtos brolio Vladislovo Vazos mirties 1648 m. Lietuvoje, Merkinėje, atsisakė dvasininko karjeros ir bandė gelbėti besibaigiančią Vazų dinastiją – tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, vedė savo brolio našlę – italų kilmės prancūzų kunigaikštytę Liudviką Mariją Gonzagą iš Nevero (Ludwika Maria Gonzaga de Nevers), Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII krikšto dukterį ir jo įpėdinio Liudviko XIV įdukrą.
Jonas Kazimieras Vaza Lenkiją ir Lietuvą valdyti pradėjo itin sudėtingu laiku, 1648 m. prasidėjus vėliau didelę teritoriją apėmusiam Ukrainos kazokų sukilimui, kuris netrukus tapo tikru Respublikos vidaus karu. Šis XVII a. vidurio laikotarpis buvo pavadintas iškalbingu „Tvano” vardu, o Jono Kazimiero Vazos inicialai (ICR), išvertus iš lotynų kalbos, buvo perskaitomi ir kaip „valstybės nelaimių pradžia”. Po karų nesugebėjęs įvykdyti Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdymo reformų, Jonas Kazimieras Vaza atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją, ten mirė 1672 metais.
„Autentiški, amžininkų sukurti Jogailaičių ir Vazų dinastijos valdovų portretai rinkoje pasirodo labai retai. Todėl šio kūrinio, praturtinančio ir esmingai papildančio Lietuvos nacionalinius paveldo rinkinius, įsigijimas yra itin reikšmingas. Taip į Lietuvą sugrąžinamos po visą pasaulį išblaškytos lituanistinės vertybės, kompensuojami skaudūs istorinio kultūrinio ir meninio paveldo praradimai. Tai ypač prasminga mecenato Donato Janutos dovana Valdovų rūmų atkūrimo pabaigtuvių ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga”, – dėkodamas už ypatingą dovaną garbiam mecenatui ir galimybę kartu siekti su lituanistinio paveldo išsaugojimu ir gausinimu susijusių tikslų teigė Valdovų rūmų muziejaus direktorius V. Dolinskas. Jis taip pat pasidžiaugė, kad garbingas mecenatas D. Januta yra pasirengęs ir ateityje Valdovų rūmų muziejui padėti įsigyti vertingų kūrinių.
Beje, Valdovų rūmams padovanotas Lenkijos ir Lietuvos princo paveikslas – ne vienintelė D. Janutos dovana Lietuvai valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Jis taip pat dosniai parėmė Vyčio paramos fondo iniciatyvą pastatyti Vyčio ir „Laisvės kario” paminklą Kaune, tam skirdamas 10 tūkst. dolerių paramą.
Iš viso Valdovų rūmų muziejui, tiksliau, visos šalies žmonėms, arba nacionaliniam kultūros paveldo vertybių fondui, daugiau kaip pusšimtis dosnių mecenatų, kultūrininkų, kolekcininkų, mokslininkų, taip pat organizacijų padovanojo arba perdavė daugiau kaip 1,5 tūkst. įvairių vertingų eksponatų, dažnai jie turi neįkainojamą vertę.
Visi eksponatų dovanotojai ir kiti Valdovų rūmų muziejaus mecenatai įamžinami specialioje Rėmėjų salėje – įrengiamos marmuro lentos su geradarių vardais arba įstaigų pavadinimais. Ši salė jau atvėrė duris lankytojams ir užbaigia Rūmų istorinės ir architektūrinės raidos I ekspozicinį maršrutą, o joje įamžinti Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjai bei muziejaus rinkinių gausintojai stoja į vieną gretą su Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos statytojais: didžiaisiais kunigaikščiais Gediminu, Vytautu, Žygimantu Senuoju, Žygimantu Augustu, Žygimantu ir Vladislovu Vazomis.
