Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovo konkursą laimėjęs Jonas Sakalauskas užsimena numatęs pasikeitimų teatro vadovybėje, bandys pritraukti ir LNOBT nedirbusių žmonių, bet skubinti permainų nežada.
35-erių operos solistas ir kompozitorius, šiuo metu vadovaujantis Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, interviu BNS sako atrankos komisijai pristatytoje vizijoje numatęs, kad vietoj planuojamo teatro meno vadovo dirbti turėtų vadybininkas.
LNOBT vadovo konkursą pirmadienį laimėjęs solistas taip pat tvirtina, kad nuo 2016-ųjų pradžios vadovaudamas Klaipėdos muzikiniam teatrui vengė interesų konflikto ir nekoncertavo įstaigoje, šio principo žada laikytis ir toliau. J. Sakalauskas taip pat abejoja, ar pavyks suderinti teatro vadovo įvaizdį ir koncertinę veiklą populiariąją muziką atliekančioje grupėje „El Fuego“.
Atsižvelgdamas į ankstesniojo vadovo Gintauto Kėvišo problemas dėl viešųjų ir privačių interesų derinimo, J. Sakalauskas žada visišką skaidrumą teatre, jeigu ateityje ir būtų nuspręsta bendradarbiauti su jo anksčiau sukurtomis įstaigomis – šiuolaikinės operos festivalį rengiančia „Operomanija“, Baltijos kameriniu operos teatru.
– Kokią teatro viziją pristatėte atrankos komisijai, ką ketinate keisti LNOBT?
– Vienas pagrindinių tikslų yra įstaigos lyderystė Lietuvoje, matomumas Europoje, nes tai yra mūsų vienas iš įvaizdžio nešėjų, vienas iš valstybės reprezentacinių elementų. To efekto stiprinimas, man atrodo, labai svarbus.
Manau, kad per penkiolika metų operos teatras daug ką padarė, buvo įrašytas ir į Europos žemėlapį, buvo puikių pastatymų, negalime visko nurašyti. Bet vis dėlto būnant teatre dainininku ar stebint teatro veiklą iš šono, iš kito teatro pozicijos, jutau, kad čia yra tarsi valstybė valstybėje, ganėtinai uždaras teatras. Aš esu už atvirą teatrą, jis turi būti flagmanas, kuris paskui save tempiasi ir kitus teatrus, kultūros gyvenimo aspektus, būna madų šaukėjas, pranašas. Trūko lyderystės tiek marketinge, tiek kalbant apie teatro matomumą, nors tikrai negalėčiau nuvertinti buvusio vadovo asmenybės, jo reikšmės, žinomumo pasauliniuose vandenyse.
– Buvęs teatro vadovas Gintautas Kėvišas per 15 metų buvo užmezgęs daug tarptautinių ryšių. Ar jūsų mažesnė patirtis nebus kliūtis siekiant į LNOBT pritraukti užsienio žvaigždes ir geriausius pastatymus?
– Gali ką nors pažinoti ar nepažinoti, bet jei turi kryptį, gali paskambinti ir susitarti su agentūra, atlikėju, dirigentu. Tos pažintys, aišku, duoda reitingą, leidžia lengviau kotiruotis operos kultūros rinkoje. Bet Klaipėdoje sėkmingai vežėme žvaigždes ir be didelių agentūrų žinios, megzdavome pažintis gal ne tiek, kiek G. Kėvišas. Taip, tokio dydžio įstaigai vadovausiu pirmą kartą, bet reikia turėti minty, kad Lietuvos kultūros rinkoje galimų vadovų su didele patirtimi nelabai ir rasi, išskyrus G. Kėvišą ir keletą žmonių, kurie buvo prieš jį, bet dėl savo amžiaus nelabai galėtų vadovauti. Gali būti vadovavęs, tarkime, Stokholmo operai, bet čia yra ir vidinė darbo kultūra, kuri galbūt iš užsienio atvažiavusiam žmogui gali būti nepriimtina, kai kur – net ir šokiruoti, jis gali nesuprasti mentaliteto.
Esu pakankamai jaunas, bet turint omenyje G. Kėvišą – kai jis buvo paskirtas vadovauti Nacionalinei filharmonijai, jam buvo 33 metai. Šiais laikais, kai žmonės bręsta vėliau, tai reikštų, matyt, kokius 36 metus. Jauni žmonės skiriami ir ministrais, nuo to nepabėgsi. O kultūros vadybos patirtį turiu, pirmosioms įstaigoms pradėjau vadovauti dar 2000-aisiais, kai man sukako 18 metų. Tad klasikinės operinės, akademinės muzikos rinkoje esu jau kokį 17 metų.
– Ar turite konkrečių planų dėl permainų administracijoje, meno kolektyve?
– Greitų žingsnių tikrai labai noriu, kad niekas nesitikėtų, nenoriu sudaryti iliuzijos, kad įmanoma viską greitai pakeisti ir kažką staiga darysiu. Meno kolektyvai negali keistis, jie turi likti – tai ir sudaro skaitlingiausią dalį žmonių. Galime keisti kažką valdyme.
Administracijoje su mano atėjimu norėtųsi įdiegti kuo efektyvesnį valdymą, o jis ir reiškia maksimalią atsakomybę kiekvieno skyriaus už pasiekimus ir maksimalią laisvę reikštis. Pirmas dalykas yra daugiau kokybinis, lyderystės skatinimas tarp tų, kurie turi vadovauti, kad jie labiau „trauktų“ savo žmones, o žmonės būtų labiau motyvuoti padaryti savo darbą kuo galima geriau.
Ypatingų permainų pačioje įstaigoje neturėtų būti. Dabar yra įtrauktas meno vadovas, bet turiu savo nuomonę: nelabai tikiu, kad gali būti vienas žmogus atsakingas, kuris gali priimti sprendimus ir už baletą, ir už operą, operetę. Teatras nėra vien meninis sprendimas, o ir marketinginis, kartais – ir politinis sprendimas. Aš pateikiau savo paraiškoje, kad geriau vietoj meno vadovo atsirastų pavaduotojas menui, kuris administruotų menininkus. Meno administravimo pusė, aš manau, yra kur kas didesnė, nei idėjinė. Manau, yra pakankamai ir dirigentų, ir choreografų, režisierių tiek teatro viduje, tiek išorėje, kurie turi idėjų, jiems tiesiog reikia leisti kurti. Manau, geras administratorius mene duos daugiau galimybių atsirasti menui, nei menininkas, kuris yra galbūt nelabai geras vadybininkas. Manau, kad mene reikia geros vadybos, administravimo. O tie, kurie atlieka meno eksperto funkciją, kurie teikia pasiūlymus, juos svarsto – turime ir meno tarybą, vyksta skyrių vedėjų susitikimai, susitikimai su meno darbuotojais, kurie siūlo idėjas. Vadovui dažnai nereikia jų net kurti, užtenka matyti kryptį.
– Ar esate numatęs, kas bus tie nauji žmonės?
– Turiu numatęs keletą variantų, bet jų dar neatskleisiu, nesu su jais kalbėjęs. Dalis žmonių, kuriems noriu pasiūlyti kažką keisti, dirba ir pačioje įstaigoje, dalis yra ne iš šios įstaigos. Galbūt dalis pasikeistų pareigose, atsirastų naujų pareigybių. Bet apie tai kalbu dar atsargiai. Galime šnekėti apie naujas struktūras, bet kai matai neterminuotas sutartis, žmones, kuriuos kažkas įdarbino, kurie turi teisę įrodyti, kad yra reikalingi, negali kurti savo struktūrą staigiai.
– Kaip nutiko, kad per pirmąjį LNOBT vadovo konkursą nė vienas kandidatas nepasirodė vertas net minimalių balų, taip pat ir jūs. Kaip atsitiko, kad antrą kartą pasirodėte geriau?
– Konkursas yra savotiškos varžybos, kas pasirodys geriau – parengi programą, ją įvertina blogai, tu ją atnaujini, kažką redaguoji, pridedi, išanalizuoji pamokas. Ateina ir kitų komisijos narių, kurie gal neturėjo susidarę neigiamo įspūdžio, neutraliai pažiūrėjo į šį reikalą. Nes buvo iš dalies pakeista ir komisijos sudėtis, stebėtojai.
Reikia turėti minty, kad tai – labai aštrus konkursas, galbūt tuomet komisija ir pabijojo skelbti vienokį ar kitokį sprendimą, nes atmosfera buvo labai įkaitusi.
– Tad pirmasis sprendimas nepatvirtinti laimėtojo, jūsų nuomone, galėjo būti nelabai objektyvus? Ar pats daug ką keitėte savo prisistatyme?
– Iš tikrųjų, deja, galima daryti tokias išvadas, nes iš pradžių žmogus nepereina, paskui – pereina. Bet tas pats žmogus nėra tas pats po trijų mėnesių. Aš negaliu sakyti, kad iš esmės atnaujinau programą, bet ją redagavau, keičiau, atsižvelgiau į pastabas, neformalius pasiūlymus, kurie, man atrodo, yra svarbūs.
– G. Kėvišui Kultūros ministerija, kitos institucijų daugiausia priekaištų turėjo dėl interesų suderinamumo. Pats taip pat esate įsteigęs kelias įstaigas: šiuolaikinės operos festivalį NOA rengiančią „Operomanija“, Baltijos kamerinį operos teatrą. Kaip derinsite galimą bendradarbiavimą su jomis?
– Aš esu su jomis susijęs moraliai, bet ne realiai, tos veiklos kartu jau kurį laiką nevykdau. Tų įstaigų įtraukimą į teatrą vertinčiau labai atsargiai, nes tai gali iššaukti supratimą, kad yra interesų konfliktas, nors jo formaliai gal ir nebus, bus daugiau reputacijos klausimas. Jei bus šimtaprocentinė būtinybė, viską norėčiau daryti viešai, viską deklaruoti.
Dar Klaipėdoje įrodžiau, kad aš, kaip atlikėjas, nesireiškiu. Aš nei kokį vaidmenį atlikau, nei gavau su kūryba susijusių ar kitų pajamų, kaip nors susijusiu su teatru, kitokių nei vadovo atlyginimas. Nors pasaulyje yra ir daug pavyzdžių, kai operos teatrų vadovų dainuoja ir aktyviai reiškiasi net tame pačiame teatre – tai yra ir Rumunijoje, Slovakijoje, bet man tai nėra pavyzdys. Manau, kad teatro vadovui nebūtina dainuoti tame pačiame teatre.
– Ar nepasigesite solisto veiklos? Ar dainuosite toliau „El Fuego“?
– Jei ir vystysiu kažkokią dainininko veiklą, galbūt daugiau tokią, kuri nesukeltų papildomų klausimų. Daugiau norėtųsi reikštis akademinėje muzikoje, kas pagerintų mano, kaip akademiko kvalifikaciją, stiprintų autoritetą, o ne keltų klausimų. Daug kas klausia, kas bus su grupe „El Fuego“. Manau, kad „El Fuego“ formatas, koks jis geras bebūtų, ir LNOBT ne visai gerai dera. Konsultuosiuosi ir su ministerija, ir su grupės nariais, ką ir kaip daryti, bet visko gali būti, kad man teks arba gerokai apriboti tą veiklą, arba visiškai sustabdyti.
– Kiek pastaruoju metu LNOBT atlikote vaidmenų, kiek lankydavotės kaip eilinis žiūrovas?
– Kaip dainininkas nesireiškiau dažnai, sudainavau gal keturiose skirtingose operose, viename kitame koncerte. O vaikiškuose spektakliuose lankausi labai daug. Tai natūralu, nes turiu mažų vaikų – ne visuomet išeina vakarais stebėti spektaklius, nes norisi padėti ir žmonai, matyti vaikus, bent jau vakarais, juos edukuoti. Tad ką galiu daryti tai tikrai – eiti sekmadieniais į Operos teatrą. Manau, kad tai geriausias pasirinkimas.
– Kur šiuo metu gyvenate – Vilniuje ar Klaipėdoje?
– Gyvenu tarp dviejų miestų, šeima šį sezoną pasiliko Vilniuje. Darbo dienomis esu daugiau Klaipėdoje, savaitgaliai yra čia, Vilniuje. Pastaruoju metu buvo daug komandiruočių, Vilniuje tenka lankytis dažnai, nesu čia retas svečias.
– Paliekate Klaipėdos muzikinį teatrą prasidedant jo rekonstrukcijai – ar tai nesutrukdys darbams, teatro veiklai?
– Manau, kad ministerijoje atsiras supratimas, kad naująjį statybų darbų konkursą reikia atlikti kuo teisingiau. Asmeniškai ketinu konsultuoti, perduoti kuo tvarkingesnį teatrą, be jokių „uodegų“. Šiandien teatras nėra blogos būklės: laimėtas apeliacinis teismas, kad konkursas gali toliau vykti, ministerija skyrusi 3 mln. eurų rekonstrukcijai vien šiems metams, skirta 200 tūkst. eurų įvairioms programoms įgyvendinti, palikta tikrai gerų spektaklių, kurie lankomi žiūrovų. Tad gal nėra labai bloga pozicija. Manau, jei bendrausime, komunikuosime, žmonės nepastebės, kad čia kas nors pasikeitė. Aišku, kolektyvas išsigąs, bus kažkokių bangų, bet bandysiu nuteikti, kad būtų normalus perėjimas.
– Kalbant apie jūsų šeima, jūsų tėtis yra nukentėjęs per Sausio 13-ąją. Kaip ši istorija jus paveikė?
– Sausio 12-ąją visi buvo pakviesti ginti Seimo, Vilniaus televizijos bokšto, buvo sakoma, kad bus užimami šie objektai. Gyvenome Šeškinėje, tėvas pasirinko būtent televizijos bokštą. Išgirdęs raginimą per penkias minutes apsirengė ir išbėgo. Jis dalyvavo naktį tuose įvykiuose, galbūt buvo iš tų, kurie naiviai tikėjosi, kad tankai nevažiuos ant žmonių. Jis tiesiog stovėjo, tankas buvo labai arti, jis suprato, kad turbūt susidūrimo nepavyks išvengti. Traukėsi, užkliuvo už kitų žmonių, krito – buvo didžulė minia – ir kartu su Loreta Asanavičiūte, kitais žmonėmis pakliuvo po tanku. Tankas sustojo užvažiavęs ant jų ir dar ilgai stovėjo. Patys kareiviai buvo viduje ir nelabai suprato, kas vyksta. Ačiū Dievui, kartu buvo gynėjas, kuris tarnavo sovietinėje kariuomenėje, buvo tankistas, žinojo ženklus, kaip parodyti – važiuok tiesiai. Tėvas tuomet liko gyvas, bet sužeistas laisvės gynėjas. Mums, mūsų šeimai tai yra labai svarbu, mus tai labai sukrėtė, iš dalies pakeitė ir tam tikras pozicijas gyvenime – politines, nacionalines, patriotines.
– Ačiū už pokalbį.
35-erių J. Sakalauskas Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui vadovauja nuo 2015-ųjų. Jis yra įgijęs choro dirigavimo aukštesnįjį ir operinio dainavimo aukštąjį išsilavinimą, 2010 metais baigė operinio dainavimo magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Virgilijaus Noreikos dainavimo klasėje.
Nuo praėjusių metų birželio LNOBT laikinai vadovauja finansų vadybininkas Sigitas Žutautas. Jis pakeitė iš pareigų už pažeidimus atleistą 15 metų teatrui vadovavusį Gintautą Kėvišą. Pernai spalį skelbtame konkurse į nuolatinius vadovus dalyvavo ir S. Žutautas, bet konkursas neįvyko komisijai nusprendus, kad nė vienas kandidatų neatitiko minimalių reikalavimų.
Autorius: Ignas Jačauskas
