Upinis bebras (lot. Castor fiber) – tikras savo aplinkos tvarkymo profesionalas, gamtos „inžinierius“. Šis žinduolis ne tik sugeba pasistatyti unikalios konstrukcijos namus, bet ir savo reikmėms užtvenkti upelius. Tokia jų veikla itin laukiama sovietmečiu sunaikintose – ištiesintose, numelioruotose ar išgilintose upių dalyse. Bebrai patvenkdami tokias upių dalis ilgainiui formuoja jų vingius, kuriuose ilgainiui atsikuria anksčiau buvusios augalų bendrijos, o kartu ir dugno gyvūnų bendrijos.
Visgi, neretu atveju bebrai įsikuria vietose, kur jų veikla nėra pageidautina gamtinei aplinkai ir kyla pavojus žmonių turto gerovei. Viena tokių vietų – Veržuvos hidrografinis draustinis, kuriame pastatyti du bebrų namai su užtvankomis pusės kilometro atstumu vienas nuo kito. Vienas iš bebrų suręstų namų išties įspūdingo dydžio, šalia kurio pastatyta užtvanka pievas pavertė tvenkiniu, o greta upelio esančių sodininkų sklypų tvoros atsidūrė vandenyje. Tokios užtvankos, stabdydamos tėkmę ir pakeldamos vandens lygį ne tik keičia ištisos ekosistemos struktūrą, pakrančių augaliją, kenkia žmogaus gerovei, bet ir skatina dumblo sluoksnio prieš užtvanką formavimosi procesą. Kad išvengti neigiamų ilgalaikių padarinių, viena iš ant Veržuvos upelio pastatytų užtvankų buvo išardyta.
