Ir istorikai, ir archyvarai, ir diplomatai vis garsiau kalba, kad Lietuvai ypatingai svarbus 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas galėtų būti kuriame nors Rusijos archyve. Pirmiausia minimi Rusijos Užsienio reikalų ministerijos ir Prezidento archyvai. Lietuvos Istorijos institutą šį mėnesį pasiekė Rusijos Užsienio reikalų ministerijos archyvo raštas, kuriame teigiama, kad Vasario 16-osios akto šiame archyve nėra. Tačiau mūsų šalies mokslininkai ir diplomatai rankų nenuleidžia.
Kai kurie su LRT.lt bendravę istorikai įsitikinę, kad dėl Vasario 16-osios akto susigrąžinimo į Rusiją galėtų kreiptis aukščiausi mūsų šalies vadovai.
Tokiai minčiai pritaria ir diplomatas bei istorikas, Užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams Vytautas Žalys: „Būtų gerai, jei būtų kreiptasi pačiu aukščiausiu lygiu. Bet prieš tai, žinoma, privalėtume atlikti tam tikrus namų darbus.“
Kitas diplomatas ir istorikas, ne vieną dešimtmetį studijavęs prezidento Antano Smetonos biografiją bei laikmetį, Alfonsas Eidintas taip pat pritaria tokiai minčiai: „Juk iki šiol niekas iš Lietuvos mokslininkų neieškojo būtent Vasario 16-osios akto. Nebuvo juo pasidomėta ir valstybiniu lygiu.“
Istorikai lankėsi Maskvoje
Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos istorikų grupė lankėsi Maskvoje, kur buvo susitikusi su Rusijos kolegomis. Bandoma atgaivinti Rusijos-Lietuvos istorijos atminties komisiją.
Lietuvos Istorijos instituto vadovas Rimantas Miknys neslėpė, kad, kolegų paragintas, šių metų sausį parašė laišką Rusijos Užsienio reikalų ministerijos archyvui (RURMA), prašydamas informacijos, ar jame yra nėra saugomas Vasario 16-osios aktas, tarptautinės prieškario Lietuvos sutartys bei su jomis susiję protokolai.
„Gavau atsakymą, kad tokių dokumentų RURMA neturi. Bet manau, kad mūsų valstybės prestižo reikalas – vis dėlto juos surasti“, – teigė R. Miknys.
Pasak jo, patekti į RURMA nėra taip paprasta, nes jis yra žinybinis ir neabejotinai reikėtų šios institucijos vadovybės leidimo, kad būtų įsileisti mūsų šalies mokslininkai ar archyvarai.
R. Miknys svarstė, kad Vasario 16-osios akto paieškų Rusijoje reikalus galima bus aptarti kovo pabaigoje Vilniuje vyksiančioje Rusijos-Lietuvos istorijos atminties komisijos posėdžiuose, kuriuose dalyvaus ir kai kurie žinomi bei įtakingi Rusijos mokslininkai.
R. Miknio kolega Vilniaus universiteto istorijos profesorius Zenonas Butkus, su kolegomis neseniai lankęsis Maskvoje, taip pat teigė manąs, kad būtų labai gerai, jei į Rusijos Užsienio reikalų ministeriją, o gal net ir pačius aukščiausius vadovus kreiptųsi mūsų šalies Užsienio reikalų ministerijos arba šalies vadovai.
„Šiemet Rusija švęs savo dviejų revoliucijų šimtmetį, todėl būtų gražu, jei kas nors iš Lietuvos dalyvautų su šia data susijusiuose renginiuose. Tuomet gal ir Rusijos atstovai dalyvautų Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirtuose renginiuose ir geranoriškiau atsilieptų į mūsų šaliai svarbių istorinių dokumentų paieškas“, – svarstė Z. Butkus.
Akto reikėtų ieškoti Maskvoje arba Vokietijoje
Lietuvos Istorijos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis Algimantas Kasparavičius, taip pat su kolegomis lankęsis Maskvoje, teigė neabejojąs, kad Vasario 16-osios akto reikėtų ieškoti arba Rusijoje, arba Vokietijoje.
Po to, kai Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą patvirtinantį dokumentą pasirašė Vilniuje, vienas iš mažiausiai trijų jo originalų buvo atiduotas saugoti tą dieną Tarybos posėdžiui pirmininkavusiam Jonui Basanavičiui. Vieni istorikai mano, kad tautos patriarchas Vasario 16-osios akto originalą ilgai slėpė savo namuose ir, kadangi iki savo mirties 1927 m. tris kartus lankėsi Kaune, kur tada buvo įsikūrusios ir veikė Lietuvos valstybės institucijos, galėjo jį išgabenti į laikinąją sostinę ir perduoti kuriam nors iš šalies vadovų.
Kiti istorikai laikosi versijos, kad J. Basanavičius Vasario 16-osios aktą buvo kažkur paslėpęs Vilniuje ir galėjo pamiršti, kur. Tačiau visi Lietuvos 1918–1939 m. istorijos tyrinėtojai sutaria, kad vienas Vasario 16-osios akto originalas tikrai buvo saugomas Prezidentūroje Kaune.
Turima žinių, kad, okupavusi Lietuvą 1940 m. birželį, komunistinė tuometinės SSRS valdžia pasistengė, kad Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos (URM) ir prezidentūros archyvai būtų išgabenti. Greičiausiai – į Maskvą, nes dalį URM archyvo iš Rusijos sostinės yra pavykę susigrąžinti.
Yra išlikusių žinių, kad vienas Vasario 16-osios akto originalas 1918 m. vasarį buvo įteiktas Kaizerinės Vokietijos atstovui Kaune.
Praėjusių metų vasarą Lietuvos Istorijos instituto mokslininkams pavyko aptikti jau suskaitmenintą 1918 m. vasarį iš Kauno į Berlyną išsiųstą Vokietijos diplomatų laišką, kuriame nurodoma, kad jiems buvo įteiktas Vasario 16-osios aktas bei atpasakojamas jo turinys. Tai, mokslininkų įsitikinimu, leidžia daryti įtikinamas prielaidas, kad Vasario 16-osios akto būtina ieškoti ir Vokietijos archyvuose.
Prezidentė patarė mokslininkams veikti savarankiškai
„Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, archyvai yra vieši ir informaciją gali gauti visi norintys. Neteikiama tik ta informacija, kuri susijusi su asmens duomenų apsauga. Kreiptis į Rusijos valstybinį archyvą taip pat gali visi žmonės – ir mokslininkai, ir privatūs asmenys. Mokslininkams neprieinami yra tik pagal dabar galiojančius Rusijos įstatymus apriboti dokumentai“, – teigiama prezidentės Dalios Grybauskaitės atsakyme LRT.lt, jos pasiteiravus, ar, rengiantis kitais metais minėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-metį, nebūtų tikslinga kreiptis pagalbos į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kad jie tarpininkautų ieškant Vasario 16-osios akto.
Prezidentės įsitikinimu, mūsų šalies mokslininkų darbui archyvuose šalių vadovų sutikimų nereikia.
D. Grybauskaitė tai pat pabrėžė, kad nepaisant to, ar Vasario 16-osios akto originalas atsiras, ar ne, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo faktas – nenuginčijamas.
Gal reikėtų pasinaudoti kitų valstybių patirtimi?
Lietuvos diplomatijos žinovas, istorikas ir diplomatas V. Žalys, bendraudamas su LRT.lt, patikino, kad pastaraisiais mėnesiais jokios naujos informacijos dėl Vasario 16-osios akto paieškų arba tikslios buvimo vietos negauta.
„Bet nereikėtų prarasti vilties“, – diplomatiškai šyptelėjo ambasadorius.
Kalbėdamas apie kitų šalių pastangas susigrąžinti svarbius istorinius dokumentus, V. Žalys prisiminė geranoriškus Rusijos gestus, grąžinant Vengrijai itin brangią ir svarbią biblioteką arba Lenkijai perduodant garsiąją Katynės žudynių bylą.
B. Jelcino laikais Rusijos archyvai pravėrė duris
Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo laikais Maskvos archyvuose yra tekę dirbti istorikui ir politologui Raimundui Lopatai.
Jis, rašydamas disertaciją, kurios tema susijusi su Vasario 16-osios aktu, 1991 m. turėjo galimybę dirbti Rusijos Užsienio politikos archyve.
„Tuo metu Rusijoje jautėsi atšilimas ir ypač draugiški santykiai Lietuvos atžvilgiu. Todėl man ir pavyko patekti į šį archyvą. Ir tai pakankamai sunkiai išprašydavau tų bylų, kurios man buvo reikalingos. Kartais atnešdavo ir visai ne tuos dokumentus, kurių prašydavau, kartais pavykdavo lengviau susitarti. Deja, ieškoti Vasario 16-osios akto neturėjau galimybių“, – prisiminė R. Lopata.
Jis abejojo, ar šiuo metu taip, kaip B. Jelcino valdymo laikais, būtų galima patekti į Rusijos archyvus. Dabar, profesoriaus manymu, tvarka – kur kas griežtesnė.
Ar galėjo A. Smetona išsivežti Vasario 16-osios aktą?
Kai kurie istorikai neneigia prielaidų, kad galbūt Vasario 16-osios aktą iš Lietuvos, traukdamasis su šeima į Vakarus, prasidėjus Lietuvos okupacijai 1940 m. birželio 15 d., galėjo išgabenti prezidentas A. Smetona.
Prezidento gyvenimą ir biografiją tyrinėjęs A. Eidintas, išgirdęs šį klausimą, atsiduso: „Uch, tema temytė! Na, gal ir svarstytina. Bet pirmiausia – nepamirškime Rusijos.“
Prisimindamas savo tyrinėjimus ir A. Smetonos amžininkų pasakojimus, kaip jis traukėsi iš Lietuvos, A. Eidintas vis dėlto abejojo, ar tuo metu prezidentui galėjo rūpėti Vasario 16-osios aktas: „Tą dieną buvo labai skubama. Juk Sofija Smetonienė į Lietuvos pasienį, kur jos laukė vyras, atvažiavo iš šeimos Užugirių dvaro, aplenkdama kelis miestus, kur jau šeimininkavo sovietinė armija. Į Kauną ji jau nebeužsuko. Dukra Marija su vyru Aloyzu Valušiu, kuris tuo metu stipriai negalavo, buvo taip pat apimti panikos ir tikrai negalėjo dar pasirūpinti dokumentais, paliktais prezidentūroje. Kažin ir ar sūnus Julius Smetona galėjo pasiimti Vasario 16-osios aktą. Jis gal net apskritai nežinojo, kad prezidentūroje yra toks dokumentas, nes su tėvu nelabai sutarė.“
Daugelyje istorijos šaltinių ir biografinėse knygose rašoma, kad S. Smetonienė turėjo nemenkos įtakos savo vyrui. Todėl darytina išvada, kad, jeigu A. Smetona ir būtų į Ameriką išsivežęs Vasario 16-osios akto originalą, tai jo žmona tikrai apie tai būtų žinojusi ir greičiausiai šios paslapties nebūtų nusinešusi į kapus (S. Smetonienė JAV, Klyvlende, mirė 1968 m. – LRT.lt).
Tyrinėti lietuvių išeivių archyvus šių metų rudenį rengiasi Lietuvos valstybinio archyvo direktorius Dalius Žižys. Neatmestina galimybė, kad jis susitiks su dar likusiais A. Smetonos šeimos atstovais. Galbūt su jais pavyks pasikalbėti ir apie tai, kas jiems žinoma dėl Vasario 16-osios akto dingimo ar buvimo aplinkybių.
„Tačiau A. Smetonos šeima labai nenoriai bendrauja su bet kuo iš Lietuvos. Nebent su ja pabandytų pabendrauti kas nors iš Bažnyčios hierarchų, nes Smetonos – labai religingi“, – svarstė D. Žižys.
Jo, kaip ir kitų istorikų bei archyvarų, akys labiau krypsta į Rusijos archyvus.
