Naujosios Vilnios centrinė dalis – šalia geležinkelio stoties ir buvusio kino teatro pagal Vilniaus bendrąjį planą yra svarbus lokalus Vilniaus centras. Vardą miesteliui, kaip ir Vilniui, davė sraunioji Vilnia, prieš 100 metų gudiškai vadinta Vileika, lenkiškai – Vilenka. Mietelis atkuto 1824 m. Balceriui Reinartui ją užtvenkus ir pastačius Kučkuriškių vandens malūną bei popieriaus fabriką (išlikę jo pastatai), o ypač pradėjus tiesti Varšuvos–Peterburgo geležinkelį. 1858 m. iškirtus miškus atsirado dirbtuvės, lentpjūvės, gamyklos, miestelis rusiškai buvo pakrikštytas Novovilejvsku. 1878 m. augančiame pramoniniame miestelyje iš Berlyno atvykę pramoninkai Wyszwianskis ir Szereszewskis įkūrė „Patentuotų vinių rusų-vokiečių įmonę“. Joje dirbo 90 darbininkų, degė 34 žaizdrai, veikė 47 staklės. 1882 m. įmonę nusipirko vokiečių pirklys, turtingiausias to meto Liubeko žmogus, Emilis Possehlis ir smarkiai išplėtė. Į fabriką buvo nutiesta nuosava 0,10 varsto geležinkelio atšaka (išlikusi ir naudojama iki šiol), pasikviesta 60 specialistų iš Štirijos (Austrija) ir pradėti gaminti modernios technologijos dalgiai. 1886 m. jų jau buvo pagaminta 1 mln. Žaliavą tiekė taip pat jam priklausančios plieno liejiklos Švedijoje. 1900 m. šie dalgiai buvo eksponuojami Paryžiaus pasaulinėje parodoje.

Naujoji Vilnia
Nuotr.: Naujoji Vilnia

1905 m. fabrike jau dirbo 450 darbininkų, ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą būdavo pagaminama iki 3 mln. garsiųjų litovkų (Litovka – Rusijoje buvo vadinamas dalgis), itin kokybiškų modernios technologijos dalgių iš švediško plieno per metus. Tai buvo didžiausias ne tik Vilniaus apskrityje, o ir pasaulyje pasaginių vinių ir dalgių fabrikas. Iki 1885 m. pašto korespondenciją didžiulės įmonės vadovai buvo priversti atsiimti vykti į Vilnių, todėl dalgių fabrikas 1885-1890 m. savo lėšomis nusprendė išlaikyti nedidelę pašto tarnybą. Pašto skyrius gyvenvietėje atsirado 1890 m. Dvi panašias metalo apdirbimo gamyklas Possehlis vėliau įsigijo ir Peterburge. lgainiui miestelyje atsirado geležinkelio dirbtuvės, metalo liejykla, du popieriaus fabrikai, stambi lentpjūvė, siuvykla, mielių, odos gamyklos. Fabrikas veikė iki Antrojo pasaulinio karo. 1948 m. jis reorganizuotas į Vilniaus dažymo aparatų gamyklą, kuri 1966 m. pervadinta Vilniaus statybos apdailos mašinų gamykla, atsirado daug naujų priestatų, netgi į pietus paslinkta Vilnios upės vaga. Vietiniai gamyklą vadino tiesiog „pokraske“, nes pagrindinė jos produkcija buvo dažymo aparatai. UAB „Statybos apdailos mašinos“ veikia iki šiol, tačiau didžiąja dalimi teritorijos naudojasi kitos įmonės. Įspūdingas išlikęs raudonų plytų vandens bokštas, pastatytas dar E. Possehlio laikais – 1892 m.

Informaciją parengė: VilniusGO.lt

Mobilioji aplikacija „VilniusGO“ supažindina su 300 kultūrinių, istorinių ir gamtinių Vilniaus miesto objektų. Programėlė apsiriboja ne tik gerai žinomais objektais, bet populiarina ir kitus ne mažiau svarbius, tačiau  mažiau žinomus objektus, esančius toliau nuo miesto centro. Mobiliąją programėlę „VilniusGO“  gali atsisiųsti iš Google Play ir iTunes.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

2 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist