XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Vilnių pasiekęs geležinkelis sąlygojo pietinio prekybinio ir pramoninio priemiesčio augimą. Už geležinkelio kūrėsi darbininkų gyvenvietė. Priemiestyje turėjo žemes viena žymiausių LDK didikų giminių – grafai Tyzenhauzai, Pšezdzieckiai (Przeździeccy), kurių vardu 1916 m. pavadinta ir gatvė.
Tyzenhauzai – sena Vokietijos riterių giminė, pasak padavimų, gyvenusi Holšteine ar Vestfalijoje. Dalis šios giminės riterių XII ir XIII a. sandūroje persikėlė į Padauguvį ir talkininkavo čia besikuriantiems vokiečių feodalams, dalyvavo Livonijos karo žygiuose į Lietuvą. XVI a. žlugus Livonijos valstybei ir daliai jos žemių atitekus LDK (vėliau ir Abiejų Tautų Respublikai), kai kurie Livonijos Tyzenhauzenai persikėlė į dabartinę Lietuvos teritoriją. Čia jie susitrumpino pavardę Tyzenhauzų. Lietuvoje jie sulenkėjo, daugelis tapo katalikais. Kadangi giminė neteko dalies savo valdų prie Dauguvos, LDK valdžia konpensavo jų netentį dvarais ir seniūnijomis naujojoje tėvynėje. Tyzenhauzai čia įsigydavo dvarų arba juos perimdavo per santuokas su vietos dvarininkų dukterimis ar našlėmis. Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių giminės suartėjo, kai 1842 m. Marija ištekėjo už istoriko grafo Aleksandro Pšezdzieckio (1814-1871).
Dailininkės ir filantropės, grafienės Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckos lėšomis Naujininkuose 1861–1884 m. įsteigta ir pastatyta vieną pirmųjų akių ligoninių Vilniuje (dabar – Šv. Roko ligoninė). Tyzenhauzai, nemažai investavo į Liepkalnį ir jo infrastruktūrą. Šie neorenesanso stiliaus rūmai sostinėje iškilo 1881 m. Architektu darbavosi Pšezdzieckiams nemažai statęs varšuvietis Marcelis Berendtas, statybas prižiūrėjo inžinierius I. Levickis, o 1884 m. priestatais ir įmantria ažūrine tvora ansamblį papildė Feliksas Jasinskis.
Puscilindrio formos į kiemą orientuotoje iškyšoje buvo operacinė (III a.) ir neįprastos formos palatos. Tokios apvalios iškyšos tuo metu išpopuliarėjo Europos ligoninėse dėl geresnio apšvietimo, ventiliacijos ir erdvumo. Tarpukario ir karo metais įstaiga vadinta Šv. Juozapo vardu, apie tai byloja lenkiškas pavadinimas tarpukario žemėlapiuose „Lecznica Sw. Jozefa“ ir vokiškas „Heilanstalt Joseph“ karo metu, o sovietmečiu pavadinta tiesiog Vilniaus miesto 4-ąja ligonine. Ligoninė daug metų sėkmingai funkcionavo, Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės vardu.
Slaugos ligoninės Tyzenhauzų gatvėje ir Antakalnio gatvėje Sapiegų parke sujungtos nuo 2013 metų sausio 1 dienos. Sujungtos sveikatos įstaigos gavo Šv. Roko ligoninės pavadinimą (sergančiųjų globėjo). Ligoniai ir administracija buvo pamažu keliami į naujas patalpas. 2015 m. rekonstruota buvusi Antakalnio vaikų poliklinika, kurios patalpose įsikurė naujoji ligoninė. Nuo to laiko pastatas stovi tuščias.
Pagrindinė akių ligoninės dalis – gražūs trijų aukštų neorenesanso stiliaus rūmai, nors ir gerai apdūlėję, bet dar nepraradę savo grožio. Šalia pagrindinio ligoninės korpuso – dar vienas nedidelis trijų aukštų pastatas, neišvaizdus ir nekrentantis į akis. Jo vidus – analogiškas pagrindiniam kompleksui. Dabar pastatas apleistas, tik retkarčiais dar panaudojamas kinui, pvz., jame neseniai filmuotos kai kurios „Džeko Skerdiko“ scenos.
Informaciją parengė: VilniusGO.lt
Mobilioji aplikacija „VilniusGO“ supažindina su 300 kultūrinių, istorinių ir gamtinių Vilniaus miesto objektų. Programėlė apsiriboja ne tik gerai žinomais objektais, bet populiarina ir kitus ne mažiau svarbius, tačiau mažiau žinomus objektus, esančius toliau nuo miesto centro. Mobiliąją programėlę „VilniusGO“ gali atsisiųsti iš Google Play ir iTunes.
