Kelionės ir nepasitenkinimas, kad mylimas Vilnius vis dar nepakankamai ištyrinėtas ir aprašytas – taip miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius aiškina priežastis, paskatinusias parašyti knygą apie istorinius mūsų šalies sostinės reliktus, likusius nuo sovietinių laikų, bei apie to meto gyvenimą Vilniuje. Autorius pasakoja, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin prieštaringas.
Žvelgiant į sovietmečio Vilniaus vaizdus, kai kas mieste atrodo beveik nepasikeitę, o kai kas –senokai nugrimzdę užmarštin. Per karą ištuštėjusi sostinė nuo 1944 iki 1990 metų pagal gyventojų skaičių išaugo penkis kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių.
Aplinkinius kaimelius versdamas daugiabučių mikrorajonais, pagal plotą Vilnius padidėjo beveik 30 kartų. Be to, daugiakalbiame mieste pirmą kartą per šimtametę istoriją lietuviai tapo gyventojų dauguma. Šią informaciją ir daugybę primirštų istorinių reliktų bei įdomių istorijų D. Pocevičius sudėjo į knygą.
Pasakojimą D. Pocevičius pradeda nuo vartų į dabartinius Bernardinų sodus, anuomet vadintus Jaunimo sodu arba parku. Vartai iškilo 1948 metais ir tapo žymiausiu jų autoriaus tuomečio Kaliningrado Dailės akademijos absolvento Ivano Medvedevo kūriniu. O pro vartus įžengęs į Jaunimo sodą, jame galėdavai rasti keliolika šios dienos nesulaukusių pastatų poilsiui ir pramogoms.
„Suskaičiavau jų netgi 15 buvo – pradedant nuo Vasaros estrados, vasaros kino teatro „Vasara“, žaliojo teatro. Prieš tai buvo garsusis šokių paviljonas. Visi vadino „Sarajumi“. Vasaros kavinė stovėjo, „Rotondos“ tipo, du fontanai, trys drambliukai, berniukas su šamu… Žodžiu, buvo daugybė objektų, tarp kurių buvo galima vaikščioti“, – pasakoja D. Pocevičius.
Kita stotelė – Bernardinų sodų gilumoje, kur stovi seniausias parke – nuo XVIII amžiaus pradžios išlikęs pastatas. Šiandien jame įsikūręs Lietuvos nacionalinis kultūros centras, o sovietmečiu čia veikė Rygos vinilinių plokštelių fabriko „Melodija“ filialas.
Itin įdomus ir primirštas objektas – „Amerikanke“ arba „Amerikonke“ vadinamas pastatas. Tokį vardą jis gavo, kai sovietų valdžia užsimojo prisikviesti grįžti į Lietuvą anksčiau iš šalies pabėgusius emigrantus ir prižadėjo jiems aukso kalnus – nuo darbo iki nemokamo kokybiško būsto. Būtent šis, iš tiesų valdininkams statytas pastatas ir tapo pažadais susigundžiusiųjų emigrantų namais. Tiesa, „numirti Tėvynėje“, kaip patys sakė, grįžo ne Šiaurės, o Pietų Amerikoje gyvenę lietuvių kilmės asmenys, todėl kiemuose bene dažniausiai girdima kalba buvo ispanų, o pastatas imtas vadinti „Amerikanke“ arba „Amerikonke“. Į Lietuvą iš Argentinos, Brazilijos ir Urugvajaus tada grįžo apie pusantro tūkstančio žmonių.
LRT TELEVIZIJOS laida „Laba diena, Lietuva“, LRT.lt
