Lietuvos žydus pasaulyje ypač išgarsino Vilnius (jidiš – Vilne). Čia žydai apsigyveno, palyginti su kitais miestais, gana vėlai, XVI a. antroje pusėje. Tiesa, neretai minimas dokumentas, kuriame esą buvo pasakyta, jog jau 1487 m. čia būta žydų kapų; tačiau dokumentas neišlikęs, patikslinti šios informacijos neįmanoma, o turimos žinios apie to meto įstatymus bei papročius verčia manyti, kad toji informacija nėra teisinga. Pirmą kartą Vilniuje gyvenantys žydai paminėti 1567 m. dokumente. Tačiau tada jie neturėjo teisės pirkti namų, galėjo tik nuomoti; teisę pirkti pastatus Vilniuje žydai įgijo tik 1593 m. Pradžioje jie galėjo gyventi tik magistratui nepriklausančiose žemėse, vadinamose jurisdikais. XVI a. pabaigoje – XVII a. jiems leista apsigyventi bei įsigyti nuosavybę Žydų, Šv. Mykolo ir Mėsinių gatvėse; jie galėjo gyventi ir Vokiečių gatvėje, bet jų butų langai negalėjo žvelgti į gatvės pusę.

Senamiestyje susiformavo žydų kvartalas. Pagal 1784 m. surašymą Vilniuje gyveno apie 5000 žydų; 1897 m. surašymo duomenimis čia jų buvo apie 64000 arba 38,8% visų miesto gyventojų. Po pirmojo pasaulinio karo jų skaičius kiek sumažėjo, 1923 m. gyveno 55000 žydų (33,3% visų gyventojų), o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m., žydų būta 27,9% miesto gyventojų, apie 60000 žmonių.

Dar neturėdami teisės statyti pastatų žydai buvo įsirengę sinagogą, kunigaikščio Sluškos namuose; vėliau pastatyta garsioji Didžioji Vilniaus sinagoga. Mieste pradėjo intensyviai plėtotis religinė mintis. XVII a. pirmoje pusėje Vilniuje buvo 40 žymių rabinų, nors žydų tada tegyveno apie 2500. O XVIII a. čia iškilo didysis genijus Gaonas Elijahu. Nuo tada Vilnius tapo pripažintu dvasiniu centru. Jis pavadintas Lietuvos Jeruzale. Yra įvairių versijų, kodėl Vilnius buvo taip išskirtas. Pagal vieną jų – 333 miesto išminčiai atmintinai mokėję visą Talmudą. Kam yra tekę matyti didžiulius Talmudo foliantus, gali įsivaizduoti, ką reiškia atmintinai mokėti 64 tokius tomus.

Na, bet tai legenda. Tikrovė tokia, kad iki Katastrofos Vilnius tikrai buvo žymiausias tradicinės žydų kultūros centras. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse čia veikė daugiau nei 110 sinagogų, 10 ješivų, kurių garsiausia – Ramailės. Tada buvo paplitęs posakis: uždarbio reikia važiuoti į Lodzę, o išminties – į Vilnių. Pasaulinį Vilniaus pripažinimą rodo ir didžiojo mūsų literatūros klasiko Šolom Aleichemo apsakymo “Jeigu būčiau Rotšildas” herojaus svajonė – įkurti didžiulę labdaros draugiją, kad ji visus žydus aprūpintų uždarbiu, kad visi gyventų draugiškai, ješivose studijuotų Talmudą, o virš visų ješivų būtų vyriausioji ješiva, “žinoma, Vilniuje”.  

Šaltinis: Lietuvos žydų bendruomenė (http://litvakai.mch.mii.lt/)

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

21 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist