Pradžia Maistas Urtė Mikelevičiūtė: būkim paprastesni, užteks to prestižiškumo

Urtė Mikelevičiūtė: būkim paprastesni, užteks to prestižiškumo

13 minutė(s) skaitymo
0
4
1,172

Susitikus su maisto ir vyno žinove Urte Mikelevičiūte ir paklausus, kaip sekasi darbai, užteko išgirsti vieną žodį – daug. Pasak restoranų vadovės, turint maitinimo įstaigas, darbo visada būna, bet jai pasisekė, nes kaip pati sako, tai daugiau nei hobis, tai aistra. Atėjus į jos studiją Žvejų gatvėje, pasijaučiau kaip namie, jaukioje ir seniai pažįstamoje vietelėje: ore sklinda švelnūs ir alkį žadinantys kvapai, iš virtuvės ateina šefas ir kviečia visus pietų, o vietoj virėjo skrybėlės, jį puošia ryškiai žalias driežas, tupintis ant peties. Ir dar kas labai svarbu – visi čia šypsosi. Su Urte patogiai įsitaisėme ir prieš mus atsivėrė visa Vilniaus panorama – Neris, pilies bokštas ir kita sostinės  architektūra.

Pasiskambinus prieš savaitę Urtei ir pasakius, kad noriu pasikalbėti apie Vilnių, ji pasakė, kad apie šį miestą – visada. Taigi, šiltas, atviras ir malonus pokalbis apie Vilnių ir restoranus.

Ką tau reiškia būti vilniete? Jauti sentimentus šiam miestui?

Būti vilniete man yra labai daug, nes tai reiškia, kas esu Lietuvos piliete. Visgi, Vilnius yra sostinė, ir čia gyventi man yra labai gera. Čia prasidėjo mano kaip suaugusio žmogaus gyvenimas, be tėvų, savarankiškas. Sentimentus jaučiu gražioms vietoms, Užupiui, Senamiesčiui, miškingoms, ežeringoms vietoms, taip pat Antakalnio sodams, nes ten susipina gamta ir miestas, būtent tai, ką labiausiai ir mėgstu.

Esi kelių restoranų vadovė, ar labai rizikinga kurti maisto įstaigą Vilniuje?

Labai. Kas dabar darosi aš nelabai suprantu. Atrodo, kad šiuo metu atsiradusi vienintelė maisto įstaigų kūrimo niša. Man primena 2008 metus, kai buvo statybų ir nekilnojamo turto didelis šuolis, kai visi statė, pirko, pardavė, o tai privedė prie didžiosios krizės. Aišku, su restoranais taip gal ir nenutiks, nes ne toks mastas, bet visgi, dabar situacija net juokinga. Atrodo va, šefas padirbo virtuvėje porą metų, išmoko kepti kepsnį ir jau tiki, kad gali atidaryti restoraną. Taip negalima.

Atrodo, Vilniuje restoranai keičiasi kas mėnesį, tai atsidaro vienas, o jau kitą kartą atvažiavus, matai visai kitą. Kas lemia restorano Vilniuje sėkmę?

Sėkmę lemia kaip ir visur – sunkus darbas ir įgūdžiai, suvokimas, kad niekas nepasidaro per naktį. Žinoma reikia žinių, jausti meilę tam, ką darai. Geriausias variantas yra tada, kai restorano savininkas nebūna vadovu, nors pasitaiko ir taip. Toliau reikia suburti gerą komandą, žinoti savo koncepciją, o neprisipirkti brangių lėkščių ir kėdžių, įsikurti gerą interjerą, o vėliau jau pagalvoti ir apie patį restoraną.

Kaip manai, ko vilniečiai yra pasiilgę, kalbant apie virtuves, restoranus, kavines?

Restoranai stengiasi įtikti visiems, siekia pritraukti minią ir neišgrynina virtuvės. Mums reikia tikrumo, nes daugumos meniu apie nieką: ai žmonės mėgsta mėsainius, tai gaminkim mėsainius. Trūksta konceptualumo, nes dabar tai arba viskas ir apie nieką, arba kiekviename kampe italų maistas. Reikia daugiau specializuotų vietų, kaip visame pasaulyje. Nori pusryčių – eini į pusryčių vietą, nori blynų – eini į blyninę, nori pasimėgauti saldėsiais – eini į kavines, kur kepa pyragaičius. Negali duoti ir pusryčių, ir dienos pietų, ir jūros gėrybių, ir sumuštinių, ir dar degustacines vakarienes siūlyti. Taip tikrai nieko gero nebus.

Kaip prasidėjo tavo pažintis su darbu restoranuose ir papasakok trumpai apie juos?

Viskas prasidėjo nuo Lofto, kai tapau vadove, niekas neatėjo greitai, bet žinojau, kad čia mano šansas, mano svajonė. Į kiekvieną restoraną ar studiją įdedu daug meilės, darau taip, kad pačiai būtų ten gera ir įdomu. „ČIOP ČIOP“ studija yra skirta privatiems vakarams – gimtadieniams, verslo vakarėliams, vestuvėms, organizuojami degustaciniai vakarai. Žmonės mato produktus, patys bando gaminti. „Peri Peri“ yra šeimos restoranas, bet šeima tai ne tik mama, tėtis ir vaikas, bet ir draugai, bendradarbiai, kurie ne tik ofise bendrauja, giminės ar seni pažįstami.

Kokia miestiečių auditorija ateina į tavo restoranus, kas juos labiausiai traukia ir žavi?

Tokia, kuri nori praleisti jaukiai vakarą su geru maistu, pokalbiais ir atmosfera. Kartais žmonėms norisi to fancy restorano, kur aptarnavimas nepriekaištingas, sėdi sau gražiai, bet kiek to reikia, neaišku. Mūsų vizija yra geras ir kokybiškas maistas su didelėmis porcijomis, skanus vynas, jauki aplinka. Tai patinka žmonėms, jie čia jaučiasi atsipalaidavę.

Kokį maistą dažniausiai pati renkiesi ir mėgsti?

Pati mėgstu paprastumą maiste, be didžiulių įmantrybių, kad būtų aišku, ką valgau, kokybiška ir šviežia. Mėgstu bandyti vis kažką naujo, atrasti naujus skonius. O ir mano darbas toks. Man labai svarbu, kad šefas sugebėtų atskleisti tikrą maisto skonį, išryškinti jo subtilybes. Visada mėgstu italų, nu kas jų nemėgsta, meksikiečių, azijiečių ir ne tik rytų, bet ir Vidurio Azijos virtuves. Esu atvira valgytoja, patinka jausti meilę patiekale.

Ką manai apie lietuvišką virtuvę?

Jei pas mane atvažiuoja svečiai, aš norėčiau parodyti, ką galima pagaminti iš lietuviškų ingredientų. Visi garsiausi pasaulio šefai išgarsėjo gamindami iš savo šalies produktų, nes žinojo, ką gamina ir tą daro su meile. Labai džiugu, kad Vilniuje yra keli restoranai, kurie tą patį daro, gamina iš lietuviškų produktų. Ir tai nebūtinai turi būti tie lietuviški patiekalai, kurie visiems kyla galvoje. Klausimas, ar patiems lietuviams reikia tos lietuviškos virtuvės. Aš manau, kad ne.

Ypatingai domiesi ir dirbi su vynu. Ar Vilnius turi gerų vyninių?

Vyninių kaip ir yra, bet kaip ir galėtų būti daugiau. Dabar neseniai atsidariusios  kelios vyninės turi gerą vyno kortą, kur veduosi svečius ir pati mėgstu pabūti. Yra ir tokių vietų, kurios atrodo tiesiog prigijusios tau, tapusios klasika. Tikrai galima atrasti vietą, kai norisi gero vyno, skanių užkandžių ir malonios aplinkos.

Iš kur semiesi darbinių idėjų?

Mėgstu keliauti, viską išbandyti ir patirti pati savo kailiu. Žinoma, daug skaitau, ypač mėgstu žurnalus apie keliones, vyną ir maistą, tai mano aistra. Anthony Bourdain yra visiškas mano įkvėpėjas, visas jo laidas esu peržiūrėjusi.

Daug keliaujant matai pačių gražiausių vietų, ar niekada nesvarstei išvažiuoti iš Lietuvos?

Išvykti visam laikui niekada neplanavau, nors keliauti mėgstu, bet čia sugrįžti man visada patinka, atrodo viskas sava, o Senamiestis ir Užupis tiesiog užburia. Kartais gali tiesiog bevaikštant atrasti tiek naujų ir ypatingų vietų. Mano mama sakė, kad aplankius septynias bažnyčias, pasikeitė jos gyvenimas, matyt, ir man tai persidavė. Pati jaučiu, kaip atrandu ramybę vaikštant po jas. Nesu iš tų, kur kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, bet kartais, kai sunku, labai padeda ilgi pasivaikščiojimai po Vilniaus vietas, o dabar, dar ir tos ramybės atradimas bažnyčiose.

Ko palinkėtum vilniečiams?

Paprastumo. Ypač kalbant apie restoranus. Pažiūrėk, kartais ateini į savo mėgstamą vietą, kur stalai jau seniai nebežvilga, pasižiūri, pagalvoji: o, senai keistas, nu bet ir ką, ir nieko! Ne į stalą pažiūrėti atėjai. Nu pažiūrėk, kaip Italijoje, ateini, užkloja tau popierinę, nu ką popierinę, plastikinę staltiesę ir ką? Ir nieko. Visi patenkinti, visi atsipalaidavę. Linkėčiau vilniečiams ir patiems lietuviams – labiau atsipalaiduoti ir mažiau sureikšminti detales. Mūsų tautiečiai yra beprotiškai prestižiški, perfekcionizmo ieškotojai. O kartais visa sėkmės paslaptis ir slypi paprastume.

Straipsnio autorė: Kamilė Zaleckaitė

Rodyti daugiau susijusių straipsnių
Rodyti daugiau  Kamilė
Rodyti daugiau Maistas

PARAŠYKITE KOMENTARĄ

Pakomentuok pirmas!

Pranešti apie
avatar
wpDiscuz

Tap pat skaitykite

Mėgstantiems ragauti – praktiniai patarimai, kaip atskirti gerą restoraną nuo prasto?

Lietuvoje sparčiai daugėjant restoranų darosi sunku atskirti, kuri vieta – išties gera ir …